– Pone Yoshimasa, esate vyriausias varžybų dalyvis, o ties Jūsų pavarde Dakaro interneto puslapyje puikuojasi legendos ženklelis. Papasakokite apie savo karjeros pradžią Dakare.
– Dakare lenktyniauti pradėjau gana vėlai. Daugelis kitų pilotų į Dakarą atėjo jaunesni. Man tada buvo 41-eri metai. Pamenu, kad tai buvo 1983-ieji metai. Tuomet nelabai supratau kai kurių taisyklių ir į prologo greičio ruožą motociklu išvažiavau atsarginį ratą prisitaisęs ant savo nugaros. Tai turbūt labiausiai įsiminęs įvykis.
Beje, apie Dakarą aš sužinojau 1980-aisiais perskaitęs vieną žurnalą. Tada ir gimė noras pabandyti.
– Ar tiesa, kad esate įrašytas ir Gineso rekordų knygą, kaip daugiausia Dakarų iš eilės važiavęs dalyvis?
– Taip. Rekordas užfiksuotas prieš porą metų. Šitas Dakaro ralis man yra jau 34-asis iš eilės, neskaičiuojant tų varžybų, kurios buvo atšauktos 2008-aisiais. Ten irgi buvau užsiregistravęs, tačiau lenktynės neįvyko. Susirgau Dakaro liga, kuri taip lengvai nepraeina, nors man jau 75-eri metai.
– Esate lenktyniavęs motociklu, automobiliu, bet daugiausia laiko praleidote prie sunkvežimio vairo. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Motociklu Dakare lenktyniavau trejus metus. Nė vienų varžybų nebaigiau. Vėliau sėdau į „Mitsubishi Pajero“ ir važiavau juo. Finišuoti pavykdavo, bet didelių pergalių nepasiekiau. Motociklu ir dabar palenktyniauju kitokiose varžybose, tačiau Dakare pasilikau prie sunkvežimio. Man sunkvežimių klasė yra įdomiausia. Sunkvežimiu lenktyniauti yra labai neįprasta, todėl tai mane ir žavi. Esu keletą kartų finišavęs antroje vietoje.
– Kiek dar ketinate tęsti savo karjerą?
– Negaliu pasakyti datos, nuo kurios sustosiu. Kol kas jaučiuosi kupinas energijos, sveikata leidžia atlaikyti Dakaro išbandymus, todėl važiuosiu tol, kol sugebėsiu pasukti vairą.
Ar tai bus penkeri, ar dešimt metų, negaliu pasakyti, bet kol kas apie pasitraukimą net negalvoju.
– Dakaru užkrėtėte ir savo sūnų. Kada jis atėjo į šį sportą?
– Teruhito pradėjo 1998-aisiais. Jis buvo mechaniku, vėliau šturmanu. Vėliau pradėjo lenktyniauti įvairiose bekelės varžybose Japonijoje, Mongolijoje, Egipte. Būtent Egipte jis laimėjo varžybas sunkvežimių įskaitoje.
Galiausiai sūnui pasiūliau tapti vairuotoju ir į Dakarą važiuoti kartu, dviem atskirais sunkvežimiais. Jei gerai pamenu, tai į Dakarą pirmą kartą jis išvažiavo 2007-aisiais.
– Vairuojate „Hino“ sunkvežimį. Papasakokite apie jo techninius duomenis.
– Variklio darbinis tūris yra 9 litrai. Jis išvysto 650 arklio jėgų. Degalų bake telpa 700 litrų dyzelino. Sunkvežimis pasiekia 140 kilometrų per valandą greitį ir sveria 7300 kilogramų. Mažas monstras, ar ne?
– Kadangi esate važiavęs ir tuomet, kai Dakaras vykdavo Afrikoje, galbūt galite palyginti varžybas skirtinguose žemynuose?
– Afrikoje būdavo geriau. Sacharos dykuma būdavo tai, kas man patikdavo labiausia. Mėgstu smėlį, kopas. Dabar Dakaras yra visiškai kitoks. Smėlio yra, bet jis nebėra pagrindinis Dakaro akcentas. Pietų Amerikoje vykstančios lenktynės man nepatinka todėl, kad jos vyksta dideliame aukštyje, kalnuose.
– Ar Jums sukelia problemų išretėjęs deguonis kalnuose?
– Taip, tačiau turime sprendimą. Sunkvežimyje yra sumontuoti trys deguonies koncentratoriai.
Tuomet, kai lenktyniaujame aukštai, kvėpuojame deguonimi per žarneles. Tai padeda išvengti nemalonių simptomų, nes blogai jaučiantis lengva padaryti klaidą.
– Kokį planą ir tikslą turite šiam Dakarui?
– Garbė yra pasiekti Dakaro finišą. Šlovė – Dakarą laimėti. Sieksime finišo, o koks rezultatas bus, pamatysime sausio viduryje.
P.S. Kol kas legendinis japonas važiuoja 10-oje pozicijoje.
