Kitaip tariant, nelabai jomis tikima – kad sugebės, išmoks, pravažiuos.
Kodėl taip yra? Nes „lendame ne į savo daržą“? Nes taip viešai apipjaustome vyriškumą? Nes beveik niekada nebūsime vyrų lygmenyje (gamta turi savo taisykles)? O jeigu mes neketiname nieko pjaustyti ir mums važiuoti reikia savaime, „iš vidaus“? Nesu feministė, lygių teisių neieškau ir negaliu kalbėti apie visas motociklininkes (sportininkes). Galbūt jos su tuo nesusiduria. Tad kalbu tik už save.
Iš pradžių turėjau komandos kapitono priskirtą kolegą – taigi jokių rūpesčių, belieka ruoštis techniką. Tačiau kolega nusprendė nedalyvauti. Nieko tokio, tai suprantama. Bet sprendimo jis nepranešė man, asmeniškai. Komandos vyrai važiuoja kitame lygmenyje, tad ir kitos jų poros – atitinkamai jau sudarytos. Suprantama.
Nerandu jokio palaikymo, tik „gaunu malkų“ už tokį norą: „Kam tau to reikia? Kad padalyvautum ir po to parašytum, kad moterims ten labai sunku?“
Einu toliau. Kalbinu pažįstamą simpatiją iš kitos komandos. Tačiau nerandu jokio palaikymo, tik „gaunu malkų“ už tokį norą: „Kam tau to reikia? Kad padalyvautum ir po to parašytum, kad moterims ten labai sunku? Nenorėčiau visur nešioti tavo „motso“. Jis taip pat 100 proc. patikina, kad apskritai nedalyvaus šiose varžybose. Po kurio laiko paskelbtame dalyvių sąraše jis vis dėlto yra. „Nieko tokio“?
Kas toliau? Kalbinu draugę, kuri viena iš dviejų merginų jau bandė šį ralį. Jos atsakymas nenustebina: dvi panelės ten neišsisuks, reikia porininko vyro, kuris galėtų pakelti, perstumti, pernešti motociklą. Žodžiu, kuris norėtų padėti.
Supratau, bet važiuoti aš noriu ir ketinu. Neturiu kito pasirinkimo, nes varžybos jau ant nosies: dar po kelių apmąstytų variantų, savo svetainėje Motociklininke.lt paskelbiu: „Ieškau porininko su „hardu“ ir navigacija dalyvauti Pabradės ralyje“. Ilgai laukti nereikėjo – toks atsirado! Tiesa, ne visai su „hard’u“…
Būsimas porininkas – iš Kauno, o aš laisvu laiku užsivertusi „Motociklininkių kalendoriaus 2016“ ruoša ir fotosesijomis, todėl bendros treniruotės neturėjome. Ir net gyvai nepasimatėme. Tačiau, kiek tai įmanoma, varžybų „niuansus“ derinome per atstumą.
Švintant sutartu laiku esu sutartoje vietoje – komandos būstinėje. Vyrai susipakuoja motociklus ir išmina. Lieku stovėti ir laukti bundančio ryto tyloje. Naujasis kolega vėluoja gal pusvalandį (visko būna), užtrunkame ir pasikraudami... Bet – vis dėlto spėjame atvykti ir laiku užsiregistruoti! O tada – skubiai rengtis ir stoti prie starto...
...į kurį motociklą nusistumiu viena. Dalyviai, jau išsirikiavę pagal komandų eiliškumą, praleidžia mane į priekį. Kas smagiai juokauja, kam patinka rožinė liemenė, kas stebisi, kodėl esu viena. Keistas jausmas – „Hard Enduro“ klasėje dalyvauja apie 80 vyrų, ir tik viena mergina, ir ta – kol kas – be porininko! Tačiau likus 3 minutėms iki mūsų starto (komandos paleidžiamos kas minutę), komandos narys spėja ir baudos negauname. Varžybų organizatorius, pamatęs kolegos „pliką“ padangą, rimtai įspėja…
Jau suprantu, kad su navigacija bus daug reikalų. Ne tik netinkamas jos modelis (racijos formos), bet ir išsikrovęs, su naujais elementais vėl išsikrovęs, ir vėl...
Ir mudu nulekiame! Iš karto nusukame ne ten, grįžtame. Jau suprantu, kad su navigacija bus daug reikalų. Ne tik netinkamas jos modelis (racijos formos), bet ir išsikrovęs, su naujais elementais vėl išsikrovęs, ir vėl... Buvo atkarpų, kai ieškodami punktų lėkėme paskui kitus arba sekėme jų provėžomis. Žodžiu, mano kantrybė begalinė.
O dienos grožis ir miško spalvos! Nelyja, nešlapia. Ir kone visas maršrutas, kiek jo pravažiavome – vien smėlio keliukai. Neįtikima, bet man labai patiko! Dar tik pratinuosi tokią dangą, bet po truputį pasigardžiuodama ja ir mėgaujuosi! Kolega, pirmą kartą bandęs „enduro“, pratinosi taip pat. Ir jam gerai sekėsi!
Taip ir lakstėme – nuo punkto prie punkto. Žinoma, kritome ar strigome, bet viskas sėkmingai. Nuovargis pasijaučia po riebių 4 valandų gryno važiavimo ir krapštymosi kliūtyse. Nuo tada jau prisėsdavau ant motociklo, o atsistodavau tik švilpiant slidžia – smėlio – danga.
Po dar valandos porininko bake lieka tik pusė litro degalų, tad privalome sukti „tiesiąja“ iki degalinės. Papildę baką, miname finišo link. Nors žvyrais grįžti buvo siaubingai šalta, parvykome!
Apskritai tariant, diena buvo šauni. Nebuvo lengva, bet man labai patiko! Tai buvo tikras „enduro“ – ištvermės ir orientavimosi patikra. Nors nepasiekėme išsikeltų tikslų, ralis buvo puiki treniruotė ir ryškus indėlis į ateities planus.
Džiaugiuosi, kad mano komandos „Mediafon-Motoshop“ 3 poros pasiekė gerų rezultatų, surinko visus kontrolinius punktus ir įveikė greičio ruožus.
Porininkas manimi patikėjo. Jis, pasak kolegos motociklininko, vėliau užlipusio ant apdovanojimų pakylos, „yra pankas. Važiuoti su „supermoto“ Pabradės ralyje? Net aš tiek drąsos ir trenktumo neturėčiau!“
Taigi su netinkama navigacija, panele ir „supermoto“ ralis, manau, pavyko!
Netikėti mergina dėl to, kad ji – moteriškos lyties, yra nesąmonė. Net jeigu ji nesiveržia ant „vyriškos“ pakylos, ji nori važiuoti. Ir taip, jai reikia pagalbos. Bei tikėjimo, kad ji gali išmokti ir įveikti kliūtis. „Ar įsivaizduojate Aldoną lipant per šiuos rąstus?“ „Neeee!” Ko trūksta vaizduotei, vyrai? Noro išmokyti tai daryti savo komandos narę? Kritiką baigiau.
