– Antanai, kuo Kazachstano ralis yra išskirtinis visoje pasaulio ralio maratonų taurėje?
– Jis yra ilgiausias. Kitas etapas Abu Dabyje yra gal sunkiausias – ten vyrauja smėlynai ir didžiulis karštis, bet bendra distancija apie 1 400 km. Čia – 2 500 km. Kasdien po 400–600 km greičio ruožų – tai rimtas reikalas.
Pernai ten kiekvieną dieną būdavo apie 40 laipsnių. Tvankumas didelis, daug drėgmės. Visko čia yra, kaip Dakare.
Vertinant kelio dangą, čia yra visko. Kopų nedaug – jų kasdien būna po 30–40 km, bet jas įveikti sudėtinga. Tačiau yra uolų, stepės be galo ilgos, yra smėlio ir kopų, netgi tokių drėgnų vietų. Šis ralis labai įvairus, primena man Maroko ralį.
Kitas dalykas – ten žiauriai karšta. Pernai ten kiekvieną dieną būdavo apie 40 laipsnių. Tvankumas didelis, daug drėgmės. Visko čia yra, kaip Dakare.
Bus įdomu, kaip jį įvertins visi, bet aš sakiau – ruoškitės kaip Maroko raliui. Skambino man ir „Overdrive“, ir MINI komandų atstovai, kadangi Kazachstano etapas tik šiemet buvo įrašytas į Pasaulio taurės kalendorių ir daugeliui jis – naujiena.
– Kazachstane pačiam dažnai tenka apsilankyti, tad ar galima jį būtų pavadinti savotišku namų „Grand prix“?
– Ne, aš taip negalvoju. Kazachstane aš lankausi visai kitais reikalais ir kitoje vietoje. Kai Kazachstano komandos treniruojasi, jos išvažiuoja kažkur – į Afriką, Dubajų ar pas Tommi Makkineną į Suomiją. Treniruočių programa yra įvairi, bet ji nevyksta Kazachstane. Aš čia gerai jaučiuosi, nes yra daug žmonių, kuriuos aš pažįstu – nuo federacijos vadovo iki kitų lenktynininkų, kuriuos treniravau. Iš vienos pusės, man bus lengviau, tačiau paties regiono aš nepažįstu.
Kaip namų lenktynes galėčiau pavadinti Abu Dabio etapą. Lietuvos taip gerai nepažįstu, kaip žinau dykumą, kurioje vyksta varžybos.
– Dalis komandos vyksta žemės transportu, tačiau turi kirsti Rusijos sieną, o šis procesas neretai užtrunka. Kodėl?
– Visi sportiniai automobiliai būna registruoti kitose pasaulio valstybėse ir dažnai – egzotinėse: Pietų Afrikos Respublikoje, Argentinoje, Brazilijoje ir kt. Vien to, kad tu važiuoji į varžybas, nepakanka – turi turėti krūvą įgaliojimų rusų kalba. Kai automobilis priklauso privačiam žmogui, tie įgaliojimai dar notariškai turi būti patvirtinti. Kitose pasaulio valstybėse viskas gerokai paprasčiau – užtenka pateikti konkrečius dokumentus, kur žadi važiuoti.
Ant priekabos pervežti automobilio taip pat negali – turi savo eiga pravažiuoti. Kartais komandos tam nebūna pasiruošusios – paprasčiausiai neturi tiek žmonių.
Viskas ten daroma taip, kad sukeltų kuo daugiau problemų. Kai kurias jų gali užkaišyti teisingais žaliais popieriukais, tačiau jeigu tų problemų yra labai daug – nieko nepadarysi. Mes kiekvienais metais važiuojame į tą pusę ir „rekordas“ yra trys paros muitinės teritorijoje. Tačiau patirties įgauname vis daugiau ir kasmet vis geriau pasiruošiame.
Praėjusią naktį 3 nakties sulaukiau skambučio su prašymu parašyti įgaliojimą. Toks, kokį turėjo komanda, netiko, nes reikėjo truputį kitokio.
Tačiau visokių smulkmenų vis tiek išlenda – praėjusią naktį 3 nakties sulaukiau skambučio su prašymu parašyti įgaliojimą. Toks, kokį turėjo komanda, netiko, nes reikėjo truputį kitokio. Nors sunkvežimyje esančios atsarginės detalės turi visus reikiamus dokumentus, deklaracijas, tačiau muitininkai prisikabino prie vairuotojo, neva iš kur jiems žinoti, kad VšĮ „Dakaras.lt“ (A.Juknevičiaus komanda) įgalioja jį įvežti į Rusiją tas detales?
Naktį sėdau ir kirilica pusvalandį rašiau įgaliojimą, kad vairuotojas gali atstovauti mūsų klubui įvežant dalis – būti atsakingas už jų deklaraciją. Tada siunčiau el.paštu muitinės darbuotojams ir komanda galėjo kirsti sieną. Iš dalies viskas praėjo sėkmingai, tačiau vis tiek užtruko tris valandas.
Taip pat skaitykite: Antano Juknevičiaus technika be nesklandumų kirto Rusijos sieną
Tai čia mes, maža komanda, o įsivaizduok, kai atvažiuoja „Overdrive“, kurioje technikos – keliskart daugiau? Vokiečiai su MINI skraido lėktuvais – jie tokių problemų neturi.
– Jūsų „Toyota Hilux“ važiuos A98 markės benzinu – dėl FIA reikalavimų teko perprogramuoti vietoje aviacinių degalų. Kokia to nauda ar žala?
– Visų pirma dėl tikslumo noriu pabrėžti, kad mes automobilių sporte naudojame „Avgas“ degalus, nes daugelis aviacinį kurą įsivaizduoja kaip žibalą.
„Avgas“ oktaninis skaičius yra 100. Atrodo, kas čia tokio – 98 ar 100, tačiau pagrindinis skirtumas yra prieduose. „Avgas“ turi priedų, dėl kurių jis neužverda. Kai yra labai karšta, tu neturi bėdų, o paprastas benzinas užverda kur kas greičiau.
Visoms komandoms sąlygos vienodos – FIA nuo šių metų uždraudė naudoti „Avgas“. Dabar visi turi spręsti degalų virimo problemą: mes irgi nesame garantuoti, kad viską suprogramavome teisingai. Jeigu važiuojant degalai užvirs, tuomet ką padarysi – stovėsim ir lauksim, kol atvės, prarasim nemažai laiko.
Priedų taip pat negalime naudoti – keletą jų įpilant būtų lengva padidinti oktaninį skaičių ir apsaugoti nuo virimo, tačiau tai uždrausta. Gerai, kad Dakaras nėra pasaulio taurės etapas, tad ten bus galima naudoti „Avgas“.
– Kokie paties planai šiais metais – ar apsiribosite šiuo Kazachstano raliu, ar yra planų važiuoti kitur?
– Aš visada per metus pravažiuoju vieną etapą. Per 10 metų aš esu vienintelis lietuvis, pravažiavęs visus Pasaulio taurės etapus – ir Tunise, ir Maroke, ir Ispanijoje, ir Abu Dabyje, ir dar daug kur esu dalyvavęs. Tačiau aš sau galiu leisti dalyvauti tik viename etape per metus.
Dabar stengiuosi dalyvauti tik ilgesniuose Pasaulio ralio maratonų taurės etapuose. Taškai čia skirstomi pagal varžybų ilgį ir sudėtingumą – kai kurios Europoje vykstančios „Baja“ tipo dviejų–trijų dienų varžybos turi 0,5 koeficientą (jose gauti taškai dalijami iš dviejų), kai kurios – 1, kai kurios, kaip Kazachstano ar Abu Dabio raliai – 2 (gauti taškai dvigubinami). Taip pirmą vietą užėmęs lenktynininkas gali susirinkti ir 30 taškų (už pergalę, pvz., Lenkijos „Baja“) arba 120 (už pergalę Kazachstane).
Kazachstano ralis, vertinant maršruto ilgį, yra 42 procentai Dakaro.
Manau, per metus viename etape su bet kokia mašina dalyvauti yra būtina, norint palaikyti sportinę formą. Labai džiugu, kad šiemet galiu važiuoti su tuo pačiu automobiliu, kuriuo važiuoju Dakare.
– Ar konkurencija tokiuose etapuose, kurių koeficientas yra 2, yra didesnė nei kituose etapuose?
– Sudėtingų etapų visi bijo. Kazachstano ralis, vertinant maršruto ilgį, yra 42 procentai Dakaro. Jeigu komanda nėra stipri, tai ilgose varžybose finišuoti sunku, o išlaidos – didžiulės. Tad silpnesnės komandos pasirenka rinkti taškus trumpose „Baja“ varžybose. Tačiau pačios stipriausios komandos paprastai važiuoja.
– Pavasarį buvo pasklidusios kalbos, kad Dakare nuo 2019 metų prioritetas būtų suteikiamas benzininiams automobiliams, turintiems keturis varomus ratus. Kokią įtaką tai turėtų jūsų komandai?
– Jeigu aš vardyčiau, kiek tokių kalbų per 10 metų esu girdėjęs ir kiek jų nepasitvirtino, arba įvyko netgi priešingai, kalbėčiau labai ilgai. Kol tų pokyčių nėra, sunku kažką pasakyti. Mes negalime skųstis – turime benzininį automobilį. Tačiau bet kokiu atveju lietuvių komandas tokie pokyčiai menkai paliestų – prisitaikytume.
Dabar sąlygos nėra lygios – jokie benzininiai varikliai neprilygsta dyzeliams. Natūralu, kad juos kiek „prigesinti“ reikėtų, nes benzinai jau atsilieka.
Aš važiuoju treniruotis – man svarbu yra finišuoti ir susirinkti kuo daugiau patirties.
Bet pabrėžiu, kad oficialiai niekas nėra paskelbta, tad kaip bus, mes nežinome.
– Ar yra šansų šiame etape pagerinti geriausią lietuvių rezultatą Pasaulio ralio maratonų taurėje?
– Aukščiausias iki šiol pasiektas lietuvių rezultatas yra mano Abu Dabyje 2011-aisiais – tuomet užėmiau 6 vietą bendroje įskaitoje ir 1 – savo klasėje. Tais metais dalyvavau ir Lenkijos „Baja“ taurėje, o bendroje 2011-ųjų Pasaulio ralio maratonų taurės įskaitoje užėmiau 17-ą vietą. Tai – taip pat aukščiausias lietuvių pasiekimas.
Nesakau, kad neįmanoma tokios vietos pagerinti. Aš važiuoju treniruotis – man svarbu yra finišuoti ir susirinkti kuo daugiau patirties, kad iki Dakaro pramankštintume raumenis ir turėtume krūvio. Rezultato visada siekiame, tačiau tai nėra prioritetas. Aš traktuoju tai tik kaip treniruotę.
O kaip gausis – matysime. Jeigu fortūna nenusisuks, tai galime pakilti aukštai.
Jeigu Kazachstane užimsime aukštą vietą, bendroje taurės įskaitoje turėtumėme pakilti į dešimtuką. Jeigu taip nutiktų, galvosiu apie dalyvavimą rugsėjį vyksiančiame „Baja Poland“. Nors ten koeficientas tik 0,5 ir taškų mažai, tačiau, gerai pasirodžius ir ten, tarp geriausių pasaulyje galėtum patekti į geriausiųjų penkioliktuką.
Dakare – jeigu važiuoji gerai, esi gerai matomas. Pasaulio taurėje – jeigu pasirodysi gerai viename etape, niekam nebūsi įdomus – čia yra taškų rinkimas per etapus ir, norėdamas aukštos vietos metinėje įskaitoje, turi dalyvauti bent keturiuose etapuose.
