„Paimkime penkias didžiausias komandas. Jose vieno automobilio aptarnavimas Dakaro lenktynėse – 1,5–2 mln. eurų. Į pirmus ralius važiavome turėdami 70 tūkst. eurų biudžetą. Dabar mūsų finansai kiek paaugę, pastaraisiais metais siekia apie 200 tūkst. eurų, bet skirtumas nuo didžiųjų komandų – dešimtys kartų“, – sakė A.Juknevičius.
Tokie skirtumai lemia, kad skiriasi ir lenktynininkų greitis. Lenktynininkas minėjo, kad, pavyzdžiui, gamyklinės komandos daugelį detalių keičia ne dėl nusidėvėjimo, o dėl to, kad jas keisti buvo suplanuota.
„Mes su jiems nebereikalingomis detalėmis gal dar 10 tūkst. km nuvažiuotumėme. Tačiau jie jaučiasi saugūs, iš automobilio gali išspausti viską, nes žino, kad bivake per naktį mechanikų komandą viską atstatys, – aiškino A.Juknevičius ir pabrėžė, kad lietuvių komanda tokios prabangos sau neleidžia. – Važiuojame su tuo, ką turime. Važiuojame su detalėmis, kuriomis nesame garantuoti ir tai, žinoma, daro įtaką ir greičiui.“
Lenktynininkas neslėpė: su dabartine komanda patekti į Dakaro stipriausiųjų dešimtuką – tik teorinė galimybė. Visgi jis akcentavo, kad netgi su turimais biudžetais ir sąlygomis lietuviai išsikovojo labai gerų rezultatų ir pirmiausia tai – entuziazmo nuopelnas.
„Ėjimas žingsnis po žingsnio ir įrodinėjimas, kad mes galime, veda prie rezultato. Tačiau tai nevyksta staigiai, reikia kantrybės“, – pabėžė A.Juknevičius.
Lietuvis tikino, kad ateinančių metų Dakaro ralio tikslas – pagerinti pasiektą rezultatą bent jau viena pozicija.