Lino Mockevičiaus ir Astos Dovydėnaitės duetas į bivaką užsuko ketvirtadienio vakarą. Keliautojai kelias valandas praleido sportininkų stovykloje, kur šiuo metu lietuviška trispalvė plazda tik ant Antano Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio tandemo techninės pagalbos sunkvežimio.
Keliautojai motociklais patikino, kad šis susitikimas buvo suplanuotas ir 15min skaitytojams sutiko papasakoti apie savo ambicingus planus.
– Asta, papasakokite apie šią savo kelionę. Kas tai per iššūkis?
– Tai mūsų su Linu asmeninis projektas, kilęs iš didžiausio mūsų bendro pomėgio – važinėjimo kelioniniais motociklais. Supratome, kad galime rasti rėmėjų ir draugų, kurie palaiko mūsų mintį. Motociklininkų bendruomenės labai mus palaikė ir spalio 15-ą dieną išvažiavome iš Lietuvos. Važiavome iki Vokietijos. „Įsodinome“ motociklus į laivą ilgam kruizui per Atlanto vandenyną ir patys nuskridome į Braziliją, šiek tiek pakeliavome su kuprinėmis.
Įsitikinome, kad keliauti su kuprinėmis ir autobusais mums nėra įdomu. Galiausiai gruodžio 1-ą dieną Čilėje atgavome savo motociklus. Turėjome planą pamatyti Dakaro ralį, todėl skubiai važiavome į pietus, kad pamatytume tą Argentinos kraštą ir dar spėtume į Dakarą. Nuo čia važiuosime neskubėdami.
Kitas tikslas – pasiekti Aliaską dar tuo metų laiku, kai galime važiuoti. Kadangi per ledą ir sniegą važiuoti negalime, turime ten atsidurti, kol ten dar bus tinkamos sąlygos. Tai bus maždaug liepos mėnesio pabaigoje. Artimiausias iššūkis – įveikti šimto kilometrų atstumą tarp Kolumbijos ir Panamos. Sausuma tą atstumą norint įveikti, reikėtų važiuoti per džiungles, tai mes ten turbūt krausime motociklus į katamaranus ir plauksime kelias dienas. Galima skristi ir lėktuvu. Dar spręsime. Aišku, mes norime važiuoti savais ratais, o ne plaukioti laivais ar skraidyti lėktuvais.
Manau, kad įveikę šią atkarpą po to jau lėksime su vėjeliu. Vėliau vytis vasaros vyksime į Aziją. Dar nesugalvojome kaip, bet pakeliui išsiaiškinsime. Kai baigsis vasara Azijoje, manau, kad dar užsuksime pavasaroti į Afriką. Ir tuomet, kai 2018-aisiais metais prasidės vasara Lietuvoje, grįšime. Jei viskas vyks sėkmingai, būsime aplankę daugelį pasaulio žemynų.
– Esate pažįstami su Antano Juknevičiaus komanda ar važiavote „va bank“, tikėdamiesi Dakare dar rasti lietuviškų komandų?
– Derinome susitikimą su Antanu. Aišku, norėjome susitikti su visomis mūsų šalies komandomis, nes kitame žemyne sutikti lietuvius yra labai malonu. Su Antanu prieš išvažiuodami jau planavome, kad susitiksime Dakare. Ir netgi turėjome paskutinės minutės reikalų, kuomet į Antano techninės pagalbos vilkiką mano mama įdėjo Lino motociklininko kelnes ir šitaip jos buvo atgabentos čia.
Šiandien jas atsiėmėme. Dabar įdėjome siuntinuką atgal į Lietuvą. Sudėjome tuos daiktus, kurių mums šioje kelionėje nebereikės. Antanas savo sunkvežimiu juos pargabens atgal į Lietuvą.
– Kokiais motociklais važiuojate ir kokia situacija su remontu, dalimis kelionės metu?
– Motociklai yra BMW. Abu yra 800 kubinių centrimetrų varikliais. Maniškis yra moteriškas variantas su mažiau arklio galių. Lino irgi su tokiu pačiu motoru, bet kiek daugiau galios. Jo ir degalų bakas didesnis, todėl jis yra mūsų dueto „kupranugaris“. Jo motociklas yra visiškai naujas. Maniškis – šešerių metų amžiaus.
Pasidarėme paskutinius aptarnavimus Santjage. Manau, kad problemų artimiausiu metu neturėsime. Artėjant serviso metui planuosime apsistoti kiek didesniame mieste. Kitas servisas jau turbūt bus Kolumbijoje.
Didelių gedimų neturėjome, bet vakar mano motociklo degalų siurblys pradėjo streikuoti esant aukštai oro temperatūrai ir aš užgesau. Dar tą pačią dieną nuriedėjome nuokalne iki miesto, įsipylėme šaltų degalų ir siurblys tam kartui atsigavo.
Tuomet Linas skubiai pradėjo domėtis, iš kur gauti degalų siurblį. Vietiniai argentiniečiai pasiūlė savo vietinį „Bosch“ firmos atitikmenį. Jis buvo pigesnis ir jį gauti buvo galima greičiau. Tą siurblį nusipirkome, iškart kieme pasikeitėme ir motociklas sėkmingai važiavo. Vadinasi, argentinietiškas siurblys pritaikytas šiam klimatui. Šitaip BMW motociklas tapo šiek tiek argentinietiškas ir karštį jam atlaikyti tapo daug lengviau.
– Minėjote, kad kelyje patyrėte ir nelinksmų incidentų?
– Kol neturėjome motociklų ir keliavome pėsčiomis, Brazilijoje susidūrėme su vietos nusikaltėliais. Du vaikėzai mus pamatė gatvėje, apsisuko su motoroleriu ir įrėmę šautuvą į kaktą kažką ėmė rėkti savo kalba. Mes jiems aiškinome, kad jų nesuprantame.
Tuomet jie čiupo ir mums iš rankų ištraukė fotoaparatą. Laimei, nuotraukų ten daug nebuvo. Viską buvome persikėlę į kompiuterį. Šitaip netekome fotoaparato, bet draudimas padėjo ir nusipirkome kitą.
Kitas įvykis buvo tuomet, kai nuvažiavome į neformalų kempingą ir pas šeimininkę kieme pasistatėme palapinę. Ji turėjo skalbyklę ir leido mums išsiskalbti savo drabužius. Sudžiovėme viską, o kitą rytą ji su policininku atėjo ir pareiškė, kad kol mes miegojome, kažkas pavogė rūbus. Mes nieko negirdėjome, motociklai stovėjo su signalizacija, bet buvo tylu ir ramu. Keisčiausia, kad mano rūbai dingo, o Lino ne.
Beje, iš Lino pavogė vieną kojinę. Iš manęs irgi dingo viena. Galbūt Lino rūbai yra per dideli vietiniams, nes jis aukštas, o vietiniai – žemesni. Tai va tokie nesmagūs nutikimai. Tačiau šiaip vietiniai yra paslaugūs, malonūs, visada kelyje sustoja ir paklausia, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos.
Astos ir Lino nuotykius keliaujant motociklais aplink pasaulį galite sekti jų projekto internetiniame puslapyje www.2wheeledadventures.com.
