Livijus Jodeika – 24 metų lenktynininkas, kuriam kelią į autosportą parodė tėtis – automobilių sporto meistras Saulius Jodeika.
Gana ilgą laiką žvyro trasose praleidęs Livijus galiausiai nusprendė aktyviau įsitraukti į žiedinių lenktynių gyvenimą. „Autoplius Fast Lap“ varžybų serijoje panevėžietis šiemet startuos ASK „Greičio svajonė“ sudėtyje.
– Livijau, ar seniai vairuojate?
Kiek prisimenu, šis mano pavairavimas įvyko automobilių kroso trasoje po varžybų.
– Pats, be tėčio pagalbos, pirmą kartą prie automobilio vairo sėdau vos aštuonerių. Aišku, reikėjo daug pagalvėlių ant sėdynės, kad galėčiau vairuoti. Kiek prisimenu, šis mano pavairavimas įvyko automobilių kroso trasoje po varžybų. Apsukau vieną ratą standartiniu automobiliu. Įspūdžių buvo labai daug.
– Jūsų šeimoje autosportas nėra svetimas?
– Mūsų šeimoje lenktyniavo ir tėtis, ir vyresnis brolis. Abu turi automobilių sporto meistro vardus. Aš kol kas dar neturiu sporto meistro vardo, bet turiu tikslą per gyvenimą jį visgi pasiekti.
Mano tėtis Saulius anksčiau važiuodavo treko, ralio kroso, ralio varžybose. Jo autosportas prasidėjo nuo šturmano kėdės, vėliau pradėjo vairuoti. Vėliau į autosportą įsitraukė mano brolis Vilmantas, o vėliau ir aš – jaunėlis. Galima sakyti, kad autosportas mūsų šeimą supa jau daugiau nei 20 metų.
– Kada buvo pirmasis oficialus Jūsų startas?
– Dešimties ar vienuolikos metų jau dalyvavau automobilių varžybose ant ledo, o dvylikos metų startavau autokroso varžybose Šakiuose. Organizatoriai sutiko priimti tokį jauną dalyvį. Pats pirmas startas buvo labai nejaukus, buvo nedrąsu. Tačiau po varžybų pastebėjome labai gerą rezultatą. Iš dvylikos dalyvių klasėje finišavau antras.
– Kokiu automobiliu iškovojote savo pirmąją taurę autokroso varžybose?
– Važiavau su „VAZ 2103“. Tai buvo galine ašimi varomas automobilis. Vėliau man tėtis paruošė ir priekine ašimi varomą „VAZ 2108“. Kažkaip įaugo į kraują man tas „žiguliukas“, todėl iki šiol su „Lada“ nesiskiriu.
– Ilgą laiką lenktyniavote ant žvyro, o dabar renkatės asfaltą. Kodėl?
– Gyvenime visada norisi išbandyti kažką naujo ir įdomaus. Man nepatinka visada gyventi tuo pačiu ritmu. Ant asfalto neperėjau staiga. Autokrose važiuodavome ant žvyro, o ralio krose pusė trasos būdavo dengta asfaltu. Vėliau padariau pertrauką, nes suprastėjo finansinė rėmėjų situacija.
Jei supyksiu ant savęs dėl galios stygiaus, iš Rusijos nusipirksiu variklį.
Per tą laiką savo lėšomis susikonstravau naują „žiguliuką“ ir pabandžiau sudalyvauti „Autoplius Fast Lap“ varžybose. Asfaltas man patiko. Labai švarus sportas, mažiau laužomas automobilis. Be abejo, reikia mokytis. Aš ten esu naujokas.
Nesakau, kad moku važiuoti ant asfalto. Reikia trenerio, pamokų. Neužtenka vien interneto ir vaizdo įrašų žiūrėjimo „Youtube“. Norint važiuoti greitai reikia to siekti. Kai dabar jaučiasi rėmėjų stygius ir važiuoju pagrinde iš savų pinigų, nelieka finansų papildomai veiklai, kuri padėtų tobulėti.
Viskas remiasi į pinigus. Na, o jei supyksiu ant savęs dėl galios stygiaus, iš Rusijos nusipirksiu variklį. Tada, manau, bus „rūgštu“ visiems „civikams“.
– Apie kokį variklį svajojate?
– Na, tai kol kas mano svajonė. Tą variklį žinau. Jis yra paruoštas varžyboms. Tačiau dabar jo įsigyti negaliu, nes lėšų reikia gyvenimui. Ne viską galiu sau leisti. 226 arklio galios „žiguliuke“ būtų mano svajonė. Norėčiau pažiūrėti ir parodyti kitiems, ką gali toks variklis. Taip pat parodyčiau ir ką galiu aš.
Dabartinis mano „Lada“ nėra konkurencingas, net sunku pasakyti, kiek arklio galių. Niekada nematavome, bet gal 100 ar 110 „arklių“ bus . Aš daugiau važiuoju „iš savęs“, o ne „iš automobilio“.
Visada laukiu, kad per varžybas lytų lietus. Ir ne šiaip lašnotų, bet piltų kaip iš kibiro. Tuomet sąlygos šiek tiek suvienodėtų. Nebereikėtų didelės variklio galios, tektų daugiau galvoti, rinktis trajektorijas ir lošti strategiškai.
– Ar jau paruošta sezonui Jūsų technika?
– Praėjusiais metais, kai startavome „Autoplius Fast Lap“, prieš pirmą etapą vietoje esamo karbiuratoriaus įdėjome „vėberius“. Šiemet į pirmą etapą važiuosime vėl išbandyti automobilį, kuriuo žiemą važiavau keletą trekų.
Pirmas etapas bus skirtas tik automobilio derinimui, o antram etapui stengsimės paruošti automobilį smarkiau. Iš Rusijos jau gavau įpurškimą, derinsime kompiuterį, todėl galios turėtų atsirasti.
Į pirmą etapą važiuosiu vien tam, kad sudalyvauti, nepraleisti etapo, surinkti keletą taškų sau ir komandai.
– Livijau, o kodėl būtent „žiguliukas“, kai šiais laikais Jūsų klasėje apstu konkurentų su „Honda“?
Noriu padaryti greitai važiuojantį „žiguliuką“, o ne kažkokią automobilių dėlionę.
– Manęs visi to paties klausia ir siūlo į tą patį „žiguliuką“ montuoti „Civic“ variklį. Aš visiems atsakau, kad noriu padaryti greitai važiuojantį „žiguliuką“, o ne kažkokią automobilių dėlionę.
Kai turėsiu pinigų – tuomet nusipirksiu tikrai konkurencingą mašiną, kuri gali laimėti, bet į „Lada“ jokių „Honda“ motorų nedėsiu. Man „Lada“ automobilis yra įstrigęs giliai širdyje ir aš visada jį ten nešiosiu. Tėvo, brolio perduota meilė šiam automobiliui nedings niekada.
– Su „Lada“ „Autoplius Fast Lap“ varžybose dalyvavote ir pernai. Kaip sekėsi?
– Pernai važiavau tik pirmame etape. Pirmas blynas šiek tiek prisvilo. Buvo padaryta šiek tiek klaidų, negerai sureguliuoti stabdžiai. Neįvertinęs to padariau klaidą, išmušiau ratą.
Ratą pavyko atstatyti į vietą, padarėme suvedimą. Aišku, kai iš akies padarai suvedimą irgi nesigauna labai gerai. Varžybas tęsti pavyko, bet vėliau pradėjo streikuoti degalų sistema. Važiavau tik tam, kad pasiekti finišą.
– Kodėl nusprendėte prisijungti prie ASK „Greičio svajonė“ ekipos?
– Visus klubo narius pažįstu jau seniai, ypač Ugnių ir Karolį Žiedavičius, Gytį Vaitulionį, Nerijų Urbonavičių. O viso to iniciatorius buvo Tadas Petronis, kuris visus apjungė į komandą. Aš pasisiūliau, kad galėčiau važiuoti jų komandoje, vežti rėmėjų reklamą, rinkti taškus.
Man dar maloniau važiuoti toje kompanijoje, kurią pažįstu. Juk kartu ir automobilius remontuojame, vieni kitiems padedame. Kažkurią naktį padėjau Gyčiui Vaitulioniui prie „Subaru“, tai iš garažo išlindome ketvirtą valandą ryte. Esu prisilietęs ir prie Nerijaus Urbonavičiaus „EVO“, visą žiemą dirbome prie Ugniaus ir Karolio Žiedavičių automobilių.
Ši komanda ir jos nariai – man nesvetimi, vieni kitiems padedame. Aš nemoku pasakyti „ne“. Jeigu reikia padėti draugams, laiko aš atrasiu bet kada. Ar tai būtų rytas, diena ar naktis.
– Taigi, ką šiemet norėtumėte nuveikti „Autoplius Fast Lap“ varžybų serijoje?
– Mano prioritetas – tobulėti. Taip pat norėčiau kuo smagiau praleisti laiką, nes žadame dalyvauti visuose keturiuose etapuose. Be abejo, rezultatų taip pat norėčiau kuo aukštesnių. Pradžiai pakaktų ir vietos penketuke, o toliau – pakliūti į greičiausiųjų trejetą.
Į pirmą vietą pretenduoti sunku, nes stipriausi varžovai daug kartų važiavę „Minižiedo“ varžybose, kartingo lenktynėse. Aš jų gal ir nepavysiu, bet žingsnis į trejetuką – mano svajonė. Penketukas – realybė, kurią galima ir reikia pasiekti. Svarbu stabilumas ir taškų rinkimas.
