Kad „CFMOTO Hunt The Wolf“ varžybos iš dalyvių pareikalavo beprotiškos ištvermės, tikslumo ir netgi sėkmės liudija tai, jog finišą „Crossover“ klasėje pasiekė vos pusė startavusių dalyvių. Šiemet varžybos buvo neatsiejamos nuo skaudžių kritimų, incidentų, kaulų lūžių ir techninių gedimų.
Tačiau gausi, net iš 11 žmonių sudaryta „ATVFanai RT“ komanda pademonstravo savo stiprybę ir į Lietuvą jos šimtmečio proga parvežė du apdovanojimus – pirmosios ir antrosios vietų.
Komandos bazę bivake buvo galima pastebėti iš tolo – vienodomis aprangomis pasipuošę ekipos nariai, prie išrikiuotų keturračių plušantys mechanikai, greta besikūrenantis grilis ir aukštai iškelta trispalvė. Galima drąsiai teigti, kad tokios išpuoselėtos techninės bazės neturėjo jokia kita komanda.
Šiose varžybose raumenis parodė ir „Crossover“ įskaitoje nugalėtoju buvo pripažintas Mindaugas Veiveris. Sportininkas į Transilvanijos vilko medžioklę leidosi jau trečiąjį kartą. Kaip teigia lenktynininkas, šios varžybos sudėtingos yra dar ir dėl to, kad analogiškų vietų treniruotėms Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Mindaugas Veiveris neslėpė, kad šiemet varžybos buvo dar sunkesnės, tačiau jis visą tą laiką nepaleido iš galvos minties žengti ant podiumo.
„Lietuvoje dažniausiai treniruojamės greitesnėse trasose, o norint surasti panašų reljefą kaip Rumunijoje, tenka vykti į Ukrainą. Vilko medžioklė kasmet darosi vis sunkesnė. Jei praėjusiais metais buvo šiek tiek vietų atsipalaidavimui, tai šiemet jų neliko visiškai. Dabar, kai laimėjau pirmąją vietą, savo pasirodymą galiu įvertinti labai gerai. Sekėsi ir visai komandai, tik gaila, kad šiek tiek nepasisekė Tomui“, – sakė Mindaugas Veiveris.
Antrąją vietą „Crossover“ įskaitoje užėmęs komandos narys Paulius Vaišneideris šiemet į „Vilko medžioklę“ leidosi taip pat trečią kartą. Iki tol sportininkui kartą jau buvo pavykę užkopti ant prizininkų pakylos – pernai iškovota trečioji vieta. Šįkart Paulius Vaišneideris savo rezultatą pagerino ir laimėjo antrąją vietą.
Sportininkas patikino, kad iškovoti prizinę vietą jam šiose varžybose padėjo ne tik enduro raliuose, sprintuose ir kitose varžybose sukaupta važiavimo ir navigavimo patirtis, bet ir komandinis darbas. Anot Pauliaus Vaišneiderio, individualios sportininko savybės čia labai greitai gali tapti bevertės. Ypač tuomet, kai trasoje privažiuojama tokia vieta, kur greta neturėdamas komandos draugų sugaištum labai daug brangaus laiko.
„Komandinis darbas ir vienybė yra stiprioji mūsų ekipos pusė. Jei tik trasoje atsiranda galimybė, puikiai dirbame su šalia esančiu kolega. Tuomet galime demonstruoti dar didesnį greitį, dar greičiau įveikti kliūtis ir sparčiau artėti prie finišo. Taip pat nemažiau svarbus yra palaikymo komandos darbas. Viena ką reiškia pradurto rato pakeitimas trasoje. Tai prideda ne tik greičio, bet ir labai padeda psichologiškai. Tai didina ryžtą kovoti dėl aukščiausių vietų. Manau, kad komanda šiemet pasirodė puikiai. Kaip parodė vėlesnė rezultatų analizė, turėjome realių galimybių užimti ir visą podiumą“, – kalbėjo Paulius Vaišneideris.
Galima sakyti, kad tikrai nedaug trūko iki momento, jog lietuviai būtų mūsų šalies trispalvėmis nudažę visą prizininkų podiumą. Tačiau varžyboms artėjant pabaigos link labai nesėkmingą kritimą nuo keturračio patyrė „ATVFANAI RACING TEAM“ komandos narys Tomas Kaubrys. Sportininkas susilaužė ranką ir dėl šios priežasties buvo priverstas trauktis iš varžybų.
„CFMOTO Hunt The Wolf“ varžybose Tomas Kaubrys taip pat nebe naujokas. Čia jį galima išvysti kasmet nuo 2016-ųjų. Pasak keturratininko, pirmą kartą jis čia atvyko iki tol net nebandęs važiuoti kalnais. Vėliau prasidėjo ekspedicijos į Ukrainą, Karpatų kalnus, tad po tokių treniruočių atsirado ir geresni rezultatai. Deja, bet šiemet sportininką vėl sustabdė patirta trauma.
„Šiemet nustebino sužalotų dalyvių skaičius. Tai rodo, kad trasos tapo itin sudėtingos. Lyginant su pirmu kartu, tai „Crossover“ klasės trasos panašėja į „Extreme“ klasės trasas. Man asmeniškai sunkiausia buvo važiuoti šlaito šonu plikomis viršūnėmis. Baisių ir ekstremalių vietų šiose varžybose buvo tikrai daug. Kiekviena diena šių metų varžybose buvo kaip naujas lapas. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmo. Bendrai komandos rezultatas, manau, yra puikus. Bendrai visi norėjome patekti į dešimtuką ir svajojome apie tai, kad būtų puiku užimti visas tris prizines vietas“, – kalbėjo Tomas Kaubrys.
Dar vienas komandos narys – Antanas Kanopkinas varžybas baigė sėkmingai ir finišavo šeštoje vietoje, nuo lyderio atsilikęs mažiau nei viena valanda. Antrą sykį Rumunijoje startavęs sportininkas laiką iššvaistė pačią pirmą varžybų dieną, kuomet klaida navigacijoje jį nuvedė į „Extreme“ trasą.
„Pirmąją dieną mane GPS klaida nuvedė į „Extreme“ klasės kalną, kas man kainavo virtimą ir ilgą naktį mechanikams. Antrąją dieną pats nevirtau, tačiau teko pagelbėti kitos šalies sportininkui. Jis krito, susižalojo koją, todėl stojau jam padėti. Tačiau ta diena buvo gera visai komandai. Mes visi finišavome ketvirtuke. Trečioji varžybų diena buvo beprotiškai sudėtinga. Mačiau daug avarijų bei sudėtingų situacijų. Džiaugiuosi, kad tądien į finišą atvažiavome visi sveiki. Viskas, kas buvo trečiadienį, buvo pavojinga. Sudėtinga tiek kilti, tiek leistis. Tiek daug suvartytų keturračių bei traumų dar nebuvo. Ketvirtąją varžybų dieną mačiau tą klaidą, kurią padarė Tomas ir kuri jam baigėsi ligoninėje. Pats turėjau tik navigacinių problemų, todėl kiek užtrukau, bet finišavau pirmame dešimtuke. Paskutinę dieną mūsų laukė ilgas, greitas ir sudėtingas ruožas, kuriame reikėjo daug darbo su navigacija. Deja, bet atsilikau nuo pirmojo sąstato kaip ir daugelis mano varžovų. Tądien drąsiai galėjau kovoti dėl podiumo, bet kelių minučių pritrūko.
Manau, kad kiekvieno iš mūsų tikslas buvo užlipti ant podiumo, bet buvo kaip buvo. Kalbėti apie rezultatus dar prieš startą buvo sudėtinga. Kaip pasakė mano kolega Mindaugas – „Laimė mėgsta tylą“. Po finišo dabar galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi už komandos draugus, kuriems pavyko užlipti ant dviejų aukščiausių laiptelių. Varžėmės ir tarpusavyje, bet visų lenktynių metu nuolat rūpinomės vienas kitu. Šiose varžybose važiuoti individualiai yra per daug pavojinga. Padėjome ir kitiems dalyviams, iš kurių lūpų girdėjome padėkos žodžius už tai, kad rūpinamės ir nepaliekame bėdoje. Vieną dieną trasoje radau sužeistą dalyvį. Palaukiau, kol jis pradėjo blaiviai mąstyti, iškviečiau pagalbą ir tik tada važiavau toliau. Tai yra šio sporto dalis. Komandinis darbas čia lemia daugiau nei individualios savybės“, – kalbėjo šeštąją vietą užėmęs „ATVFANAI RACING TEAM“ narys Antanas Kanopkinas.
Komandos nariams pajudėjus į trasą, su nerimu jų judėjimą sekdavo ir komandos mechanikai. Kasdien laužomi keturračiai buvo jau įprastas vaizdas, tad kiekviena žinia apie virtimą trasoje ekipos technikus nuteikdavo ilgam ir darbingam vakarui bivake. Tačiau rimtesnių incidentų „ATVFanai RT“ komandos nariai išvengė, o ilgiau pavakaroti mechanikams teko praktiškai tik vieną sykį.
„Pats didžiausias iššūkis laukė jau pirmąją varžybų dieną, kuomet Antanas patyrė avariją ir stipriai sudaužė savo keturratį. Keturratis buvo pažeistas ne tik išoriškai. Smūgių neatlaikė net variklio pagalvės. Tačiau apie antrą valandą nakties darbai buvo baigti ir keturratis galėjo tęsti varžybas. Visomis kitomis dienomis didelių remontų nebuvo – tik einamieji detalių keitimai bei patikrinimai. Daugeliui remontų buvome pasiruošę, tačiau buvo ir keletas atvejų, kai iš kitų lietuvių komandų skolinomės detales, kurios keičiamos ypatingai retai. Taip pat ir jiems padėdavome su trūkstamomis dalimis“, – pasakojo komandos keturračius aptarnavęs mechanikas Rokas Vaišneideris.
Kuomet keturratininkai pajudėdavo iš starto į kelių dešimčių kilometrų kasdieninį iššūkį, iš paskos jų leisdavo si ir ekipos media komanda. Tiesa, fotografai ir vaizdo operatoriai neapsiribojo vien įspūdingos medžiagos ruošimu. Jiems kartais teko mesti į šonus savo darbo įrankius ir gaudyti nuo keturračių virstančius komandos narius. Su viena tokių situacijų susidūrė ekipos fotografas Mantas Beinoras. Jam teko rinktis – stebėti kaip nuo kalno virsta jo komandos narys, ar mesti į šoną fotoaparatą, rizikuojant, kad šis nuriedės į pakalnę, ir gaudyti kolegą. Mantas Beinoras nedvejodamas pasirinko pagalbą komandos nariui.
„Kažkurią dieną susėdę su komanda diskutavome, ką reikėtų daryti jei matyčiau, kad reikia pagalbos kažkuriam iš komandos lenktynininkų. Visi vienbalsiai pajuokavome ir nutarėme, kad nuotraukos tada tampa nesvarbios, svarbiau motociklas ar lenktynininko sveikata. Kitos dienos varžybose taip ir nutiko. Kylant į statų kalną komandos nariui Antanui Kanopkinui užšokus ant akmens, keturratis pasisuko šonu ir pradėjo virsti. Žemiau už jo stovėjo kitas komandos narys Paulius Vaišneideris. Mačiau, kad keturratis pradeda virsti ant šono. Nesudvejojau nė akimirką – mečiau fotoaparatą ant žemės, net nematydamas kur, ir šokau ant motociklo, kad jį sulaikyti. Buvo tikrai baisu, kai bėgi link motociklo ir matai kaip jis kyla į orą ir nori virsti. Tada pribėgo dar keli komandos nariai ir greitai motociklas buvo pastatytas į vėžes.
Praktiškai kasdien būdavo viena ar kita situacija, kai fotoaparatą dėdavome į šoną ir eidavome dirbti ar gelbėti kolegą, užstrigusį kalne. Vieną dieną Antaną gelbėjome nuo kalno, fotoaparatą palikau mašinoje, nes žinojau, kad nebus laiko jo net panaudoti. Gelbstint „Pagirinių“ komandos motociklą taip pat fotoaparatas liko bivake. Kada Tomas Kaubrys nuvirto ir susilaužė ranką, net negalvodami su Roku Vaišneideriu šokome ant kito motociklo ir lėkėme gelbėti Tomo. Apie nuotraukas net minčių nebuvo, svarbiausia draugas, kolega, komandos narys“, – įspūdžiais dalijosi fotografas.
Anot Manto Beinoro, tokio tipo varžybose jam teko dalyvauti pirmą kartą. Fotografas ir pats yra vairavęs keturratį Ukrainos kalnuose, tačiau atskleidė, jog tokio sudėtingumo „Vilko medžioklės“ jis nesitikėjo. Nors kai kurios dienos ir buvo itin sunkios ir ne visai sėkmingos, tačiau komandoje tvyrojo draugiška atmosfera. Kiekvienas komandos narys turėjo savo užduotis, su kuriomis puikiai tvarkėsi.
„Kadangi su komandos nariais esu pažįstamas jau senai, tai savaitė prabėgo kaip viena diena Visi draugiškai ir komandiškai gyvenome ir dalinomės darbais. Man patinka veiksmas, tad jo per tą savaitę netrūko visiškai. Keldavomės anksti ryte, pusryčiaudavome ir bėgdavome į bivaką ruoštis startui. Startas – lenktynininkų sekimas trasoje, pagalba jei reikia kelyje. Finišas – trumpa dienos apžvalga, nuotykiai, motociklų apžiūra remontas, dienos kadrų atrinkimas, kėlimas į internetą. Štai ir jau dienos pabaiga. Pažiūri į laikrodį, o jis jau pusę dviejų nakties rodo. Ryte vėl tas pats. Taip visą savaitę, nereikia ir jokio sporto klubo. Baisu buvo, kai išgirsti per raciją, kad rėkia vienas ant kito lenktynininkai ir nematai, kas ten vyksta. Atrodo, kad ten vartosi jie, šokinėja, lūžta ir panašiai. Ar dar kartą važiuočiau? Taip. Dabar jau būčiau psichologiškai tam pasiruošęs, nes prieš tai tikėjausi kitokio vaizdo“, – kalbėjo Mantas Beinoras.
„ATVFanai RT“ komanda paliko įspūdį ir organizatoriams, kurie savo „Facebook“ paskyroje žarstė pagyras šiai ekipai ir dalijosi jos sukurtais lenktynių dienų apžvalgų vaizdo įrašais. Beje, lietuviai su varžybų organizatoriais pažįstami jau seniai ir net talkina jiems organizaciniais klausimais. Varžybų organizatorius Oliveris Renzleris šiose varžybose pritaikė lietuvių komandos pateiktą idėją visus dalyvius stebėti GPS pagalba. Po to, kai 2017-iaisias metais „ATVF RT“ pradėjo naudoti tarpusavio sekimo sistemą, ji buvo įdiegta kaip privaloma varžybų įranga, kuri dabar leidžia greičiau organizuoti gelbėjimo operacijas įvykus incidentui trasoje, o žiūrovams – lengviau sekti dalyvių judėjimą ir rezultatus.
