Visgi neišdildomą įspūdį po mažiau nei mėnesio pakeitė nuoskauda, mat neseniai šeštosios dešimties vartus pravėrusio pagrindinio „Žemaitijos ralio“ organizatoriaus gyvybė netikėtai užgeso.
Išeidamas Anapilin T.Savickas už savęs paliko ne tik sukrėstus artimuosius, bet ir savo aistrą automobiliams, virtusią kasmetine švente Lietuvos vakaruose įsitaisiusiame Kelmės miestelyje.
Nepaisant to, kad renginio datą dėl COVID-19 užkrato grėsmės teko perkelti, praėjus metams nuo tragiškos Kelmės automobilių sporto klubo vadovo netekties „Žemaitijos ralis“ atgijo naujomis spalvomis bei taip davė startą lietuviško ralio sezonui.
Tuo metu T.Savicką, kurio atminimą skelbė 2020 metų „Žemaitijos ralis“, pagrindinio organizatoriaus pozicijoje pakeitė vyro praėjusią vasarą netekusi Ingrida Savickienė.
„Jis įvėlė mane į šį sportą, – 15min sakė automobilių sporto fanatikė iš Kelmės. – Ne tik mane – mano sesę, visus draugus. Susipažinusi su juo atradau ralį. Tai buvo prieš 30 metų, kai jis pats dar važiavo, buvo rimtas dalyvis. Po stiprios avarijos pagalvojome, kad galbūt vertėtų užbaigti šią karjerą, nes ir amžius, ir savisauga jau šiek tiek ribojo. Tuomet nusprendėme, kad nereikėtų visiškai pabėgti nuo ralio ir surengti tą renginį („Žemaitijos ralį“, – aut. past.), taip pereinant į kitą amplua.“
2014-aisiais organizuoti pradėtas „Žemaitijos ralis“ šiemet į Kelmę svečius iš Lietuvos ir kaimyninių valstybių sukvietė jau septintąjį kartą iš eilės. Prieš tai gretimose apylinkėse vykęs panašus autosporto renginys turėjo kitus organizatorius, Šiaulių automobilių sporto klubą „Slikas“, kurie lenktynes vadino „Saulės ralio“ vardu.
„Šis ralis buvo Tomo vaikas. Jis buvo pagrindinis viso to architektas, atsakingas už visus techninius dalykus – nuo trasų parinkimo iki techninių servisų stovėjimo vietų išdėstymo. Tai šiemet jau darė visa mūsų komanda, kuri visais metais būdavo šalia, tačiau lemiamus sprendimus priimdavo Tomas“, – kalbėjo vyro darbus tęsianti I.Savickienė.
„Jis, kaip buvęs sportininkas, visuomet žiūrėdavo į situaciją kaip lenktynininkas, – tęsė ji. – Toks buvo mūsų organizuojamų lenktynių tikslas – daryti viską taip, kad būtų kuo geriau sportininkui. Ne žiūrovui, ne rėmėjui, nors ir ne taip gražiai nuskambės, tačiau sportininkas visuomet buvo ir bus prioritetas.“
1994-aisiais į Kelmę atsikraustęs šiaulietis ilgai netruko ir jau po metų sėdo prie raliui paruošto automobilio vairo. Per 19 metų, kuriuos praleido profesionaliame sporte, T.Savickas skynė pergales ne tik Lietuvos čempionate, tačiau ir Baltarusijoje, Latvijoje, Rusijoje, netgi Moldovoje, o taurių lentyną papildė beveik penkiasdešimčia įvairių spalvų trofėjų.
Taip gabus lenktynininkas užsitarnavo Automobilių sporto federacijos (ASF) suteiktą „Automobilių sporto meistro“ vardą, tad Kelmėje T.Savickas buvo laikomas savotišku vietiniu automobilių sporto herojumi. Šiai minčiai dabar jau antrina ir žmona I.Savickienė.
„Manau, kad kažkuria prasme jis tikrai buvo herojus. Tomas į ralį įtraukė be galo daug kelmiškių. Keista, bet anksčiau tuo raliu nelabai čia kas ir domėjosi, o dabar jau turime nemažą būrį entuziastų, nors mano vyras netgi nebuvo kelmiškis. Tiesiog atsivariau vyrą į savo gimtąjį miestelį (juokiasi, – aut. past.)“, – teigė buhalterinės apskaitos įmonei vadovaujanti I.Savickienė.
Nuo pat vaikystės sporto pasaulyje gyvenęs T.Savickas nebuvo vien ralio fanatikas. Paauglystėje Šiauliuose augęs jaunuolis buvo profesionalus plaukikas, jau vėlesniais gyvenimo metais žaidė pliažo tinklinį, stalo tenisą, badmintoną, o 2018-aisiais jo treniruojama „Kelmės“ krepšinio komanda pirmą kartą miestelio istorijoje triumfavo Regionų krepšinio lygos (RKL) B divizione.
Kelmės savivaldybės Tarybos nario pareigas ėjusio T.Savicko gyvenimas buvo persipynęs ir su nuolatos jį lydėjusiu humoro jausmu, kuris vis vainikuodavo įdomias istorijas ar nutikimus.
„Galvoje daug juokingų istorijų, tačiau didžioji dalis tokių, kurioms viešumoje tikriausiai ne vieta, – kalbėjo I.Savickienė. – Viena iš daugelio Tomo ir jo šturmano istorijų nutiko Baltarusijos žiemos ralyje. Važiuojant testinį greičio ruožą, posūkyje automobilis ėmė slysti nuo kelio ir taip grėsmingai artėjo link policininko. Natūralu, kad policininkas išsigando ir skuto nuo automobilio, bet atsisukdamas dar paveikslavo fotoaparatu. Vėliau vyrai vis juokdavosi, sakydavo, kad paprastai mes nuo policininkų bėgame, o ne jie.“
T.Savicko automobilis 1999 metų ralyje:
2010 metais „Saulės ralyje“ važiavęs T.Savickas vienoje techniškiausių ir pavojingiausių ralio atkarpų Lietuvoje, vedančioje į Karklėnų miestelio apylinkes, posūkyje nesuvaldė vairuoto „Renault Clio“ automobilio ir šis ėmė verstis kūliais. Lenktynių žiūrovams incidentą pavyko užfiksuoti, todėl kraupus vaizdo įrašas buvo lyg daiktinis įrodymas, deklaruojantis neįtikėtiną skaičių – neoficialiais skaičiavimais mašina vertėsi 14 kartų.
„Karklėnų kelio atkarpoje Tomas padarė keturiolikos kūlių avariją, po kurios sakydavo, kad važiuodamas jau nuima koją nuo greičio pedalo. Juokėmės, nes tąkart Tomui pakeliui į medicininę apžiūrą teko persėsti – greitoji, vežanti jį į ligoninę, irgi nulėkė nuo kelio, todėl teko laukti kito reanimobilio“, – prisiminė I.Savickienė.
Tai buvo incidentas, privedęs T.Savicką prie svarstymų apie lenktynininko karjeros pabaigą. Po minėtojo sezono dar keletą metų važiavęs kelmiškis nusprendė pasitraukti iš profesionalaus sporto, o tai paskatino ieškoti naujos vietos saviraiškai. Raliui atsidavusi šeima ilgai netruko ir rado sprendimą – nutarė organizuoti „Žemaitijos ralį“.
„Patį pirmąjį „Žemaitijos ralį“ organizavome padedami Šiaulių automobilių sporto klubo „Slikas“ komandos. Vėliau, kai „Slikas“ nusprendė nebeorganizuoti varžybų, mes perėmėme šį darbą nuo A iki Z“, – įvykių seką nurodė dabartinė renginio organizatorė.
„Per organizacinį laikotarpį pykdavomės labiau nei per visus metus kartu sudėjus, – besijuokdama tęsė I.Savickienė. – „Žemaitijos ralis“ visada sutapdavo su Tomo gimtadieniu, todėl švęsdavome valgykloje per pietų pertrauką. Darbus baigdavome po vidurnakčio, traukdavome namo ir tik vėliau suprasdavome, kad nei šampaną šovėme, nei fejerverkus leidome.“
Per laikotarpį, kuriuo vadovavo „Žemaitijos ralio“ organizacijai, T.Savickas į lietuviškas automobilių bekelės lenktynes įnešė naujovių ir išaugino Kelmėje svečius priimantį ralį iki masinių varžybų – jei pirmajame „Žemaitijos ralyje“ dalyvavo 65 lenktynininkai, tai šiemet pirmenybės sulaukė jau 107 dalyvių.
„Manau, kad su metais renginio organizacijoje vis labiau tobulėjame. Tomas labai daug prisidėjo prie to, kad ralio organizacija Lietuvoje apskritai išaugtų – jis pirmasis nusprendė ženklinti kelius ir taip palengvinti važiavimą sportininkams. Kaip aš sakiau, geriausiai yra mokytis iš savų klaidų. Po šių varžybų eisiu pas kiekvieną seniūną, sportininkų paprašysiu, kad parašytų pastabas, ką galėtume kitais metais pakeisti, nes ne viską tu pats pamatai. Tomo dalis buvo didžiausia vien dėl to, kad jis pats kaip sportininkas daug ką matė, todėl galėdavome jau kitais metais taisytis ir gerinti renginio lygį“, – teigė skaudžią netektį prieš metus išgyvenusi moteris.
Kalbėdama apie savo svajones I.Savickienė pabrėžia, kad vieną tokią ji jau įgyvendino drauge su vyru, tačiau antrasis troškimas laukia dar sunkesnis ir atsakingesnis.
„Mūsų bendra svajonė jau yra išsipildžiusi, nes mes organizuojame „Žemaitijos ralį“. Dabar labai norėtume, kad sportininkams Lietuvoje jis taptų „numeris vienas“, kad būtų kuo daugiau patenkintų lenktynininkų. Jei kalbame apie asmeninius tikslus, tai mano vienas ir didžiausias tikslas yra nenuvilti Tomo“, – kalbėjo kelmiškė.
Nepaisant to, kad Lietuvoje įsisiautėjęs koronavirusas pakeitė „Žemaitijos ralio“ datą, renginys, I.Savickienės akimis, pavyko neblogai. Renginio organizatorė linkusi tikėti, kad, nors T.Savicko šiemet jau nebebuvo, jis savo darbus atliko „iš aukščiau“.
„Aš jaučiau, kad Tomas padėjo, – teigė I.Savickienė. – Tikrai nebendrauju su šventomis dvasiomis, bet jaučiau tokį dalyką... Dieną prieš startą lietus palaistė kelius, kad nebūtų dulkių, tą pačią dieną lietaus taip pat nebuvo. Nelaimingų atsitikimų nors ir buvo, tačiau jie nebuvo labai skaudūs. Galvoju, kad Tomas visa tai mato ir džiaugiasi tuo, ką mato.“
