– Kaip kompiuterių specialistas atsirado motorų pasaulyje?
– Tai vaikystės svajonė. Nuo antros klasės per TV žiūrėjau F-1 lenktynes, Dakaro maratoną. Važiuoti norėjau visada, tačiau tam niekada nebuvo pinigų. Be to, ir šeimoje buvo nuomonė, kad automobilių sportas yra pavojingas, rizikingas užsiėmimas.
Taigi į pirmąsias lenktynes išvažiavau 2005 metais. Alytaus autoklubas tuomet rengė sprinto varžybas „Nemuno žiede“ ir man išsyk pavyko laimėti III vietą. Tai mane labai paskatino tolimesniems žygiams. Žinoma, dėl to turėjau ir problemų. Mat lenktynėse dalyvavau su mamos „Honda Civic“. Mašiną paėmiau jos neatsiklausęs. Taigi mama manęs su III vieta nepasveikino...
– Štai tuomet ir buvo pradėta pasakoti legenda apie kompiuterininką Beną, kuris visus stato į vietą su automobiliu be motoro...
– Tai buvo paprastutis civikėlis su 1,4 litro varikliu, 90 AG. Kadangi galios nebuvo, tad tekdavo pamąstyti, kaip reikia važiuoti, tiksliau, viską apskaičiuoti. Be to, tai nebuvo labai greitos lenktynės – dažniausiai rungėmės slalomo trasose, o tam galingumas nebūtinas. Tačiau, kad ir kaip būtų, su šia mašina, kurioje vienintelis pakeitimas – sportinės spyruoklės, laimėjau du ralius absoliučioje įskaitoje, tapau LAS taurės nugalėtoju absoliučioje įskaitoje.
– Vis tik mamos širdis ilgainiui atlėgo ir ji paskolindavo automobilį lenktynėms?
– Taip, ilgainiui pavyko susitarti su mama ir jos mašiną gaudavau kitoms lenktynėms.
– Ar ir „Autoplius Fast Lap“ lenktynėse startavote su tokiu automobiliu?
– „Fast lap“ su tokia galia nėra ką veikti. Teko pirkti kitą galingesnį „Civic“ 1,6 su 160 AG ir vėliau su turbokompresoriumi dar labiau didinti galingumą. Pasiekėme apie 280 AG. Įdėjome turbokompresorių nuo „Audi“ 2,2 litro variklio, tarpinį oro aušintuvą, degalų purkštukus nuo „Mitsubishi Lancer EVO“, „Honda Prelude“ stabdžius, sportines „Ferrodo“ stabdžių trinkeles, „Koni“ geltonos linijos amortizatorius, pakeitėme sankabos diskatorių, modifikavome variklio valdymo programą.
Aritmetika štai tokia: sezonui reikia vieno padangų komplekto, kuris kainuoja 600 eurų. Keturių etapų starto mokestis – daugiau kaip 300 eurų
– Tačiau varžovai turi ir po 700 AG.
– Varžovai turi. Tiesa, jie dažniausiai važiuoja kitose klasėse. Mūsų laikai skiriasi apie 3–4 sekundes. Tačiau tos sekundės, tie 700 AG labai brangiai kainuoja, ko nepasakyčiau apie savo „Civic“.
– Taigi visiems labai įdomu, kiek visa tai kainuoja?
– Tiksliai nesu suskaičiavęs, bet manau, kad per sezoną išleidžiu kelis tūkstančius. Aritmetika štai tokia: sezonui reikia vieno padangų komplekto, kuris kainuoja 600 eurų. Keturių etapų starto mokestis – daugiau kaip 300 eurų. Visa kita – degalai, stabdžių trinkelės, kelionės išlaidos. Aš stengiuosi investuoti pagal galimybes ir iš to išspausti kuo daugiau. Taupau ir ruošdamas automobilį, mat tai darau pats, padedamas draugų.
– Vienas padangų komplektas sezonui – ne per mažai?
– Aš nesitreniruoju. Tad ketverioms varžyboms pakanka. Automobilio aš nedaužau, jis yra patikimas, į remontą investuoti tenka nedaug.
– Bandote paneigti nuomonę, kad automobilių sportas yra labai brangus užsiėmimas?
– Tiesiog man pavyko pasirinkti patikimą automobilį. Aš skaičiavau, kad mašina man atsiėjo beveik 7 tūkst. eurų. Aš ją pirkau už 3,5 tūkst., į ją investavau dar apie 3 tūkst. Taigi, manau, sumanęs ją parduoti, šiandien atgaučiau didžiąją dalį pinigų.
– Važiuoji vien tik „Autoplius Fast lap“ lenktynėse?
– Esu ištikimas jų dalyvis. Nuo pat pradžios 2008 metais. Man patiko jų formatas. Ir dabar patinka. Čia kiekvienam gatvės vaikiui yra galimybė pasilyginti su profais. Norint startuoti, nereikia jokių specialių investicijų – gali važiuoti su bet kokiu automobiliu.
Pripažįstu, kad lėkti beprotišku greičiu pavojingose trasose be saugos lankų yra rizikingas užsiėmimas.
Taip dariau ir aš – manęs niekas nemokė, sėdau, atvažiavau ir važiavau. Visus savo važiavimu filmuodavau ir po to analizuodavau. Pripažįstu, kad lėkti beprotišku greičiu pavojingose trasose be saugos lankų yra rizikingas užsiėmimas. Laimei, nebuvo jokių rimtų incidentų.
Šiose lenktynėse labai įdomu yra tai, kad tu po truputį tobulini savo automobilį ir akivaizdžiai matai, ką davė modifikacijos, kaip keičiasi automobilio elgesys, kaip keičiasi rezultatas. Be to, man patinka, kad šiose varžybose nedraudžiamos jokios modifikacijos – tobulink automobilį kaip tik išmanai. Dėl to varžovai nieko neslepia vieni nuo kitų, skirtingai nei kitose varžybose. Dėl to čia ir labai draugiška atmosfera.
– Ir vis dėlto, kad ir ką kalbėtumėte, stebinate rezultatais. Štai Bikerniekuose finišavote tarp trijų greičiausių. Kiti du buvo „Mitsubishi Lancer Evolution“ su dvigubai didesne galia. Kur tokio greičio paslaptis?
– Pasigalynėti su galingesniais visada įdomu. Bikerniekuose man pasisekė. Nebūčiau greitas be draugų pagalbos, kurie padeda man paruošti automobilį. Gal lemia ir tai, kad 10 metų važiuoju tuo pačiu kėbulu, jį puikiai jaučiu. Neturiu ir baimės jausmo.
– Ar turite svajonių automobilį?
– Anksčiau, kaip ir daugelis, svajojau apie „Subaru Impreza WRX STI“. Bet dabar matau, kad ir su „Civic“ galima pasiekti panašių rezultatų žiedo trasoje, taigi svajonė subliūško. Be to, civiką dar galima tobulinti ir tobulinti. Na, o jeigu kalbame apie nepasiekiamas svajones, tai būtų „Nissan GT-R R35“.
– Turite kitų hobių?
– „Enduro“ motociklas – dar viena sena mano svajonė. Kol kas tik mokausi juo važiuoti. Turiu ir kitokių aistrų – mėgstu plaukioti jėgos aitvarais, čiuožti snieglente. Užsiėmimų turiu daugiau nei laisvo laiko ar pinigų.