„Buvimas antru yra buvimas pirmu tarp tų, kurie pralaimėjo“, – bene geriausiai žinoma A. Sennos citata, puikiai atspindinti jo požiūrį tiek į lenktynes, tiek į visą gyvenimą.
Brazilo karjera, kaip ir daugumos lenktynininkų, prasidėjo nuo kartų. 1981-aisiais, būdamas 21-erių, jis sėdo į atviro tipo automobilį ir jau trečiame sezone tapo Jungtinės Karalystės „Formulės 3“ čempionu. Netrukus jis persikėlė į automobilių sporto viršūnę – „Formulę 1“.
1984-aisiais, pirmąjį savo sezoną lenktyniaujant pirmąja formule, A. Senna užėmė 9 vietą čempionato įskaitoje ir tris kartus lipo ant podiumo, nors vairavo santykinai lėtą automobilį. Sporto gerbėjams geriausiai įsiminė brazilo pasirodymas Monako lenktynėse: tuomet smarkiai lijo ir visi važiavo itin lėtai, išskyrus vieną „Toleman“ komandos formulę, prie kurios vairo sėdėjo A. Senna. Brazilas kvalifikacijoje užėmė vos 13-ą vietą, tačiau pradėjus smarkiai lyti pradėjo varžovus lenkti vieną po kito, 19-ame rate nesunkiai susitvarkė su Niki Lauda ir vijosi pirmoje vietoje įsitvirtinusį Alainą Prostą. Kai kuriuose ratuose brazilas už A. Prostą buvo net keturiomis sekundėmis greitesnis, tačiau aplenkti nespėjo – lenktynės dėl sudėtingų oro sąlygų buvo nutrauktos.
Vėlesnius tris sezonus A. Senna atstovavo „Lotus“ komandai, kurios automobilis buvo greitas, tačiau nepatikimas – nepaisant dažnų pergalių kvalifikacijoje, brazilas iš lenktynių neretai pasitraukdavo dėl techninių problemų ir 1985-1987 metais dukart tenkinosi ketvirta vieta bendroje sezono įskaitoje, o kartą – trečia.
Brazilo šlovė „Formulėje 1“ prasidėjo 1988-aisiais, kai jis perėjo į „McLaren“ ir tapo didžiausio savo priešo trasoje – A. Prosto – komandos draugu. 1988-ieji yra metai, žymintys vieną aršiausių kovų tarp dviejų komandos draugų visoje „Formulės 1“ istorijoje – natūralu, kad du greičiausi to meto lenktynininkai, atsidūrę vienoje komandoje, draugais netapo.
Būtent 1988-aisiais A. Senna pirmą kartą tapo „Formulės 1“ čempionu, nors A. Prostas per sezoną surinko daugiau taškų. Brazilas triumfavo dėl tuometinės F1 taškų skaičiavimo metodikos: dėl mažo formulių patikimumo buvo vertinami tik 11 geriausių pasiekimų iš 16 etapų.
1989-aisiais atkaklioje kovoje nugalėjo A. Prostas, o 1990-aisiais prancūzas susiviliojo „Ferrari“ pasiūlymu. A. Sennos komandos draugu tapo austras Gerhardas Bergeris, kuris neprilygo brazilui greičiu ir šis iškovojo du F1 čempiono titulus iš eilės – 1990 ir 1991 metais.
Vėlesniais metais pirmoje formulėje dominavo „Williams“, prisiviliojusi A. Prostą, o „McLaren“ buvo nustumta į antrąjį planą. Nepaisant to, A. Senna pasižymėjo greičiu ir per visą karjerą net 65 kartus kvalifikacijoje iškovojo „pole“ poziciją – beveik kas antrose startuotuose lenktynėse.
1994-aisiais pats A. Senna perėjo į „Williams“, kur pakeitė A. Prostą. Greitas, tačiau sunkiai valdomas ir nepatikimas automobilis nekėlė pasitikėjimo brazilui, kuris dar prieš sezoną prognozavo, kad „mums pasiseks, jeigu šiame sezone nenutiks nieko rimto.“
Tačiau jiems nepasisekė. Trečiųjų 1994-ųjų sezono F1 lenktynių savaitgalis Imolos trasoje prasidėjo tragiškai – penktadienio treniruočių metu Rubensas Barrichello patyrė didelę avariją, kurios metu jam lūžo ranka ir nosis. Šeštadienio kvalifikacijoje F1 naujoko Rolando Ratzenbergerio formulei važiuojant didesniu nei 300 km/val. greičiu lūžo priekinis sparnas. Automobilis rėžėsi į sieną, o vairuotojas žuvo iškart.
Sekmadienio lenktynėse, vos septintame rate, „Tamburello“ posūkyje A. Senna nesuvaldė didesniu nei 300 km/val. greičiu lėkusios formulės ir didžiuliu greičiu tėškėsi į betoninę sieną. Jis žuvo iškart.
Po šio incidento saugumas automobilių sporte tapo pirmo svarbumo dalyku ir šiai sričiai iki šiol skiriamas didžiausias dėmesys.