„Praėjo penki etapai ir per juos motociklas visus išbandymus atlaikė idealiai, – pirmiausiai apie motociklą prakalbo B.Bardauskas. – Savo sveikata irgi nesiskundžiu. Rimtų traumų pavyko išvengti, nors mikrotraumų turiu, bet atsižvelgiant į tai, kad vienišių klasėje pasitraukė jau trečdalis sportininkų, skųstis neturiu kuo“.
Tiesa, B.Bardauskas prasitarė, jog penktojo etapo metu jį akmenys išvargino tiek, kad siekdamas užsimiršti, važiuodamas ėmėsi kūrybos.
„Penktasis etapas bent jau man buvo pats sunkiausias, nors ir greičiausias. Akmenys, vieni akmenys. Juos net pradėjau vadinti „piktasis“, „smailusis“, „bukusis“. Vien akmenys, – dabar jau šypsodamasis pasakoja B.Bardauskas. – Tai net sukūriau bevažiuodamas dainelę – „Arekipa – mano svajonių namai, Arekipa – džiaugiasi saulės ištroškę vaikai“.
„Original by Motul“ klasėje liko jau tik 21 „kamikadzė“, taip neretai vadinami šios kategorijos sportininkai, per visą Dakaro ralį privalantys verstis be techninės pagalbos ir patogumų. Visą jų manta telpa į vieną sunkvežimį, prie kurio jie kiekvieną kartą pasistato savo vienvietes palapines ir jose nakvoja. Įpusėjus raliui šių palapinių prie techninio sunkvežimio pastebimai sumažėjo. Iš ralio jau pasitraukė 35 proc. šios kategorijos dalyvių. Tokių praradimų neturi jokia kita Dakaro ralio lenktynininkų grupė.
Vilnietis pripažino, kad nei iki Dakaro ralio, nei jam jau įpusėjus neturi kažkokios konkrečios strategijos. „Kaip seksis, taip ir važiuosiu. Juk mano tikslas vienintelis – parvežti sūnui medalį“, – kalbėjo B.Bardauskas.
Toks požiūris galėtų nustebinti, bet B. Bardauskas ne kartą sakė, jog neturi jokių įsipareigojimų savo rėmėjams. Sportininką remia jo draugai, nereikalaujantys iš B.Bardausko konkrečių rezultatų. „Man nereikia prieš nieką atidirbinėti pinigų“, – teigia B.Bardauskas.
Vertinant generalinę lenktynininkų įskaitą, joje B.Bardauskas kol kas yra 88 vietoje iš 104 sportininkų. Dakarą pradėjo 137 motociklininkai.
