Tačiau atlygis už visus vargus šįkart buvo dosnus – net keturi pilotai įveikė kvalifikacinius barjerus, o finale užtikrintą pergalę iškovojo klubo „Side to Side“ narys Gediminas Levickas.
Užbėgant įvykiams už akių būtina pasakyti, kad nors visas Baltarusijos automobilių sportas „turtingas“, kaip Lukiškių kalėjimo valgyklos meniu, visgi yra dvi išimtys: MAZ komanda Dakaro maratone sugeba prasibrauti iki prizininkų garbės pakylos, o driftas čia tiesiog stebuklingai aukšto lygio.
Tarptautinės kategorijos drifto teisėjas Mantas Kuzmarskis, dirbęs ir pastarosiose varžybose, pastebi, kad būtent Minske 2010-2011 metais vyko didžiausios Europoje šonaslydžio batalijos, į kurias susirinkdavo sportininkai iš 40 šalių, o nugalėtojai gaudavo net 20 000 dolerių siekiančius piniginius prizus.
„Baltarusijos drifto čempionato organizatoriai ir dabar labai stiprūs. Varžybos sutraukia didžiules žiūrovų minias, ten verda prekyba komandų atributika. Minske drifto kovos vykdavo veikiančiame oro uoste, o jų pažiūrėti ir pasveikinti nugalėtojų atvykdavo Ministrų kabineto nariai. Atmosfera čia visuomet būna stebinančiai gera. Lietuvoje panašių dalykų nebuvo ir nėra, nors mes turime tikrai labai aukšto lygio drifto meistrų“, – pasakoja M. Kuzmarskis.
Šįkart šonaslydžio čempionatas startavo maždaug už 400 kilometrų nuo Vilniaus esančio Pinsko motobolo stadione. Žvarbokas oras ir be pertraukos merkęs lietus gerokai praretino tribūnose veiksmą stebėjusių gretas, tačiau sportinę intrigą tik padidino. Ant šlapio asfalto drifto bolido variklio galingumas tampa antraeilės svarbos dalyku, o vairuotojo meistriškumas ar daromos klaidos negali slėptis anapus dūmų šleifo iš po svylančių padangų.
„Tiesą sakant jokia kita automobilių sporto disciplina nėra tokia reikli piloto įgūdžiams, kaip driftas. Jei ralio ar žiedo lenktynes gali laimėti investavęs į geresnį automobilį, tai drifte tokie triukai dar nė karto niekam neatvežė pergalės“, – akcentavo M. Kuzmarskis.
Žinant šią aplinkybę pirmosios ekspedicijos į Baltarusiją rezultatai atrodo dar labiau įspūdingi. Favoritais laikytos vietinės drifto žvaigždės, taip pat patyrę pilotai iš Ukrainos ir Rusijos (iš viso varžybose dalyvavo 25 sportininkai), atkrintamuosiuose važiavimuose vienas po kito turėjo pripažinti keleto naujokų bei svečių iš Lietuvos pranašumą. Situacijos iš esmės nepakeitė netgi kitų šalių čempionatuose itin retai praktikuojama, vadinamoji „Double Elimination“ schema, kai dvikovą pralaimėjęs pilotas ne iškrenta iš žaidimo, bet gauna „antrą gyvybę“ ir patenka į paguodos kovą, su kitos poros pralaimėtoju. Tokiu būdu ankstyvuose etapuose suklydęs pilotas gali prasibrauti iki didžiojo finalo ir negi tapti varžybų nugalėtoju.
„Side to Side“ komandos narys G. Levickas, kvalifikacijoje parodęs ketvirtą geriausią rezultatą, vėlesniuose važiavimuose trasa slydo tiesiog juvelyriškai tiksliai ir finale įveikęs varžovą iš Baltarusijos Romaną Kondratenko, užkopė ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.
Taip pat puikiai pasirodė dar du „Side to Side“ vyrai – Edgaras Kochanovskis bei Darius Jurčiukonis. Trečią geriausią rezultatą kvalifikaciniuose važiavimuose pademonstravo Laisvūnas Žilys („Drift happens“ komanda), o penktą – Vainius Mieliauskas („BMWfan.lt“ komanda). Šiame etape jėgas išbandė ir vienintelė moteris – vilnietė Sandra Žilienė.
D. Jurčiukonis, pasakodamas savo įspūdžius iš varžybų Baltarusijoje tikino, kad net ant policijos tarnybinių automobilių galima pamatyti lipdukus su drifto komandų logotipais. Vieną tokį vyrai nufotografavo ir su „Side to Side“ lipduku bei populiariuoju „patinka“ ženklu.
„Prieš varžybų finalą visuomet būna paradas mieste, tribūnos mirga mėgiamus pilotus palaikančiais plakatais, o skanduotes kartais girdi net patys trasa lekiantys sportininkai. To neteko matyti jokiose kitose šalyse rengiamose varžybose“, – konstatavo D. Jurčiukonis.
Beje, reveransu Lietuvos automobilių sportui reiktų laikyti ir faktą, kad Baltarusijos drifto čempionato organizatoriai jau kelintus metus fiksuoti šonaslydžio kovų kviečia vilnietį fotografą Giedrių Matulaitį. Per šv. Velykas jis taip pat dirbo Pinsko motobolo stadione ir padarė keletą gigabaitų įspūdingų kadrų, itin taikliai atskleidžiančių šios disciplinos specifiką.
„Šįkart teko spręsti vieną didžiausių galvosūkių – kaip iliustruoti greitį, kai šlapią asfaltą poliruojančios padangos geriausiu atveju taško vandens purslus, bet nesukelia net simbolinės dūmų „uodegos“. Deja, pasirinkimo nebuvo daug, nes balos trasoje nespėdavo susiformuoti. Belieka tikėtis, kad kitame etape gegužės viduryje, Mogiliovo oro uoste, kuriame drąsiausi pilotai rankinį traukia prie didesnio greičio, nei dauguma mūsų važiuoja keliu Kaunas – Klaipėda, gamta kaprizų nerodys“, – vylėsi G. Matulaitis.
