Tačiau rečiau žinomas faktas, kad „Red Bull Romaniacs“ varžybos būtų priskiriamos kaip „olimpinės“ „hard enduro“ kategorijai. Prasidėjusios 2004-aisiais, lenktynės kalnuose sulaukė vos 23-ų dalyvių, o šįmet čia užsiregistravo 500 sportininkų iš viso pasaulio. Į varžybas, vyksiančias liepos 25–29 dienomis Sibiu, Rumunijoje, susiruošė net 6 motociklininkai iš Lietuvos.
14-ą kartą vyksiančiuose „Romaniakuose“ šįmet „Iron“ klasėje jėgas išbandys Mantas Nenortas, „bronzinėje“ klasėje į kalnus kops Ričardas Rimkus, Dainius Budnikas, Mindaugas Daugėla ir Tadas Barkus, atstovaujantys Lietuvos Enduro klubui bei Mindaugas Šimkevičius iš komandos MK „Vytis“.
Per varžybas – „mėsmalė“, spūstys ir pertraukos bananams
Lietuvos Enduro klubo komandą sudarys dar ir Ričardo Rimkaus kolega, „ežiukas“ Ramūnas Štaras, „Motoshop“ serviso meistras Rimantas Trepenaitis (Kuzavas) – abu vyrai eis mechanikų pareigas, bei Vygintas Šivickas, organizuojantis pasivažinėjimus Karpatuose, įskaitant ir šių varžybų ankstesnius maršrutus.
Pasak Vyginto, „Red Bull Romaniacs“ yra vienas iš ekstremalaus enduro pasaulio čempionato etapų. Vykstantis kasmet, šis etapas pozicionuojamas kaip sunkiausias iš visų nuolatinių etapų. Jis yra sudėtingas techniškai ir kasmet padaromas dar sudėtingesniu.
Pats varžybų formatas susideda iš prologo ir keturių dienų kalnuose: „Prologas – prieš prasidedant raliui kalnuose. Tikras šou, vykstantis visą dieną, atrankinių varžybų principu. Važiuoti turi visi dalyviai, išskyrus „Iron“ klasę. Jiems neprivaloma, bet jeigu važiuoja, gauna geresnes starto pozicijas pirmą dieną. Naujokui tikriausiai nėra prasmės važiuoti, bet jeigu yra važinėjęs trialu, tai be problemų susidorotų. Žinoma, yra tikimybė susižeisti, nes ten tikra mėsmalė.“
Po prologo laukia keturios dienos ralio kalnuose. Organizatoriai įpučia maršrutą į GPS, sudeda taškus ir – pirmyn. Startuojama ta seka, kaip buvo pravažiuotas prologas ir kaip buvo užbaigta diena – kas geriau užbaigė, tas anksčiau startuoja. Tuomet, pasak V.Šivicko, yra mažesnė tikimybė papulti į spūstis, kurių visuomet būna.
„Nevažinėjusiam kalnuose tas ralis dažniausiai pavirsta tikru košmaru. Beveik neįmanoma pravažiuoti laiku, jei prieš tai kalnuose nesi važinėjęs bent porą savaičių ar buvai ten tik kokį vieną kartą... Na, o maršrutas padalijamas per pusę, viduryje daroma dvidešimties minučių pertrauka, per kurią mechanikai aptarnauja motociklus, o sportininkai valgo bananus.“
Lietuvos enduristų lygis – „bronzinė“ klasė
Varžybose yra keturios klasės: „Iron“, „Bronze“, „Silver“ ir „Gold“. Populiariausia iš jų – „Bronze“. „Ir ją kasmet labai pasunkina, dabar padaro vis baisesnius nusileidimus, kur važiuojama kartu su profesionalais („Gold“ ir „Silver“). Na, tai tokie nusileidimai, kur profai nulipa nuo motociklo ir šalia, laikydamiesi už vairo, šliuožia tarp medžių... Dalyviai kartais tiesiog būna priversti padėti konkurentams – kooperuojasi, nes būna vietų, kur vienas beveik neįveiktum (o jeigu ir įveiktumei, tai po to jėgų nepakaktų iki finišo)“, – pasakoja Vygintas.
„Labai svarbu ne tik pravažiuoti techniškai sunkius ruožus (jėgas taupyti), bet ir greitai važiuoti. Ne visiems tai išeina. Aš, pavyzdžiui, be problemų viską pravažiuoju ir netgi ne visur tai atrodo sunku, bet greičio ilgai laikyti negaliu. Tam reikia ir specialiai ruoštis, ir savisaugos instinktą kaip nors „prigesinti“. Kai kurių vietų neįmanoma įveikti be „lošimo“.
Pasak V.Šivicko, „bronzinėje“ klasėje „be didelių svarstymų galėtų registruotis gana daug sportininkų iš Lietuvos. Su sąlyga, kad jie yra aktyvūs enduro šakos sportininkai, turi gerą fizinę formą ir ištvermę (bet ne „sprinterio“ savybes – motociklų kroso stilius čia netinka), turi tinkamą ir tinkamai kalnams paruoštą motociklą ir moka „nesitampant“ įveikti rąstus bei panašias į juos gana nesudėtingas kliūtis. Taip pat – kalnuose yra važinėjęsi nors porą sezonų įvairiomis oro sąlygomis (per lietų – būtinai), ne šiaip „pakatuškėse“, o treniravęsi, ieškoję sudėtingesnių vietų, važiavę per laiką ir tikrai žinantys, kad šešios valandos važiavimo kone be poilsio yra jiems įveikiamas dalykas. Ir jeigu turi tinkamą techninį palaikymą. Na, o per varžybas svarbiausia, kad oras būtų ne lietingas ir ne karštas. Tai va, tiek nedaug tų sąlygų“, – šypsosi Vygintas, šiose varžybose dalyvavęs prieš 7-erius metus.
Besiruošdami lietuviai išbandė ir treniravosi ir su trialo motociklais. Nors, V.Šivicko teigimu, trialo technika čia nėra labai svarbi, tačiau jeigu kryptingai treniruotasi bent keletą mėnesių, tai yra didelis pliusas, ir tikimybė pravažiuoti laiku yra kur kas didesnė.
„Svarbiausia – varžybas užbaigti sėkmingai“
Dainius Budnikas, pagal profesiją – lengvosios atletikos treneris, o gyvenime – santechninės įmonės vadovas, motociklizme labiau žinomas kaip Lietuvos Enduro klubo narys ir nenustygstantis vietoje „endurinis žmogus“, teigia: „Jeigu ką nors darau, man norisi ten, kur kiti nėjo. Man rūpi važiuoti ne trasomis, o bekele, kad ir su snieglente. Motociklas, turbūt, buvo užslėptas vaikystės noras, kurį realizavau tik prieš dešimt metų. Iš pradžių keliavau, o dabar į tai labiau žiūriu kaip į sportą, bet taip pat per pomėgio prizmę.“
Pernai pabandėme pravažiuoti varžybų trasas. Supratau, kad „bronzinis“ lygis yra tai, kaip mes su Vygintu šiaip kalnuose važinėjame
Tokio tipo varžybose, pasak D.Budniko, patirties nėra: „Nulis, – šypsosi Dainius, – bet pernai pabandėme pravažiuoti varžybų trasas. Supratau, kad „bronzinis“ lygis yra tai, kaip mes su Vygintu šiaip kalnuose važinėjame.“ Žiemą Lietuvos Enduro klubo nariai ruošėsi kartu 3–4 kartus per savaitę pagal trenerio sudarytą programą, tačiau dar iki varžybų 3 kartus lankysis Rumunijos ir Ukrainos Karpatuose: „Turime planą išbandyti trasą ir visas keturias dienas nuolatos „varyti“, po 6–8 valandas, tarsi imituodami varžybas. O prologą pernai nuėjau savo kojomis, tai supratau, kad ne šventieji puodus lipdo – pravažiuojama.“
Dainiaus tikslas – finišuoti. „Norisi užbaigti. Viską, ką darau, turiu baigti, ir laimingai, be traumų. Taip pat – atstovauti Lietuvos Enduro klubui. Ir atstovauti Lietuvai – pasiimsime ir vėliavų, ir renkame palaikymo komandą. Fiziškai esu pasiruošęs, protiškai – taip pat, liko tik motociklą paruošti. Tai jis dabar pas Kuzavą, mechaniką“, – reziumuoja Dainius.
„Kalnai klaidų neatleidžia“
Ričardas Rimkus, save pristatantis trijų superinių vaikų tėvu ir labai fainos įmonės „Ežiukai“ vadovu, save laiko šiek tiek trenktu ir nestandartišku žmogumi. „Motociklizmu rimčiau pradėjau domėtis maždaug prieš 10 metų. Kaip visi normalūs vyrai, įsigijau pusantro litro „Vyctory“ čioperį – kai garaže pagazuodavau, visi sukabinti įrankiai nuo sienų nukrisdavo. Dabar mieliausias yra „endurkė“ KTM 350 kubikų motoriuku. Pasirodo, kad mažiau yra daugiau.“
Ričardas pripažįsta, kad be motociklo gyventi galėtų: „Man tai – tiesiog pabuvimas gamtoje, pamišusi kompanija, pilnos akys ir burna purvo, pilna gerklė dulkių, nežmoniška laimė, kai įveiki statų Ukrainos Karpatų kalną, metalinis raktikaulis, sportas, didžiulės išlaidos, įspūdžiai ir prisiminimai. Ir ne visada patys geriausi. Su enduro motociklu nėra sezoniškumo, tik apranga keičiasi.“
Į „Red Bull Romaniacs“ R.Rimkus važiuoja išbandyti savęs – šiuo metu tai yra didžiausias motociklininko asmeninis iššūkis. „Tai mano Dakaras. Kai prieš trejus metus gyvai stebėjau šias varžybas ir mačiau, kaip važiuoja aukščiausio lygio sportininkai, pagalvojau, kad tai – ne mano kiaušams.“ Tačiau tada Ričardas pradėjo važiuoti į kalnus po tris kartus per metus ir ėmė treniruotis. Nors, pasak jo, rimtose varžybose ir dabar nedrįsta dalyvauti. „Bijau“, – sako „Ežiukas“.
Likus 9 mėnesiams iki RBR starto, vyras atsisakė alkoholio ir 4–5 kartus per savaitę po 2–3 valandas sportuoja. „Mane ruošia kiečiausias savo srityje fizinio parengimo treneris Mindaugas Pocius. Trialo elementų pamoko Ramūnas su Vygintu. Motyvacijos įpučia Dainius.
Pagrindinis tikslas yra paprastas – pabaigti varžybas. Ir ne silpniausioje grupėje. Manau, kad bus nelengva. Karštis, nuovargis, gedimai, patirties dalyvavimo varžybose stoka. Svarbu negauti kokios kvailos traumos, kuri mano svajonę atidėtų dar vieneriems metams. Kalnai klaidų neatleidžia“, – reziumuoja Ričardas.
„Arba dabar, arba niekada“
Į varžybas taip pat vyksiantis Mindaugas Daugėla „birbalą“ „Minsk“ turėjo dar būdamas 13 metų, vėliau padarė pertrauką, tačiau, sulaukęs tinkamo laiko, Mindaugas sugrįžo prie motociklų technikos. Kai įsigijo soft enduro motociklą „Kawasaki KLR 650“, tada, kaip pats sako, „viskas ir prasidėjo. Supratau, kad žiauriai patinka, motociklus kasmet keičiau į lengvesnius, su kiekvienais važiavimo metais jaučiau didelį progresą ir tas labai traukė“.
Vėliau, apsilankęs Ukrainos Karpatuose, M.Daugėla susižavėjo: „Tai pačios įdomiausios „pakatuškės“. Į kalnus per metus sugebėdavau nuvažiuoti net kelis kartus, įgūdžiai augo. Tačiau laikas bėga, einame ne jaunyn, tai ir nusprendėme: arba dabar, arba niekada.“
Mindaugas ypatingai tam nesiruošia, nes, pasak jo, „esame ne profesionalai, važiuojame mėgėjų klasėje, tad gyvenam kaip įprastai, kasdien einam į darbus, kartą savaitėje žaidžiu krepšinį, savaitgaliais važinėju motociklu“. Taip pat artėja varžybų sezonas, kuriame kartu su kolega Tadu Barkumi, kaip jau įprasta, Mindaugas dalyvaus Cross Country ir Enduro Sprinto varžybose.
Kokį tikslą sau kelia varžybose „Red Bull Romaniacs“? M.Daugėla atsako: „Noriu dalyvauti, pajausti, kaip ten viskas yra, ar tikrai taip sunku, kaip visi kalba. Pirmasis tikslas yra kaip ir bet kurio kito dalyvio – pasiekti finišą. Dalyvių mūsų klasėje beveik 300, tai jeigu pirmą kartą dalyvaudamas papulčiau į 50-tuką – būčiau tikrai laimingas.“
