Daugiau apie Dakarą – rubrikoje Gazas.lt
2013 m. debiutavęs Dakare su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu savo pirmajame Dakaro ralyje Pietų Amerikoje B.Vanagas iš karto pateko į pasaulio žiniasklaidos akiratį. Jei ne „Eurosport“ kanalo išplatintas vaizdo įrašas apie nepasiduodančius lietuvius, pavojingai pakibusius ant uolos krašto, ko gero, nebūtume sužinoję, kokia buvo tikroji debiuto Dakaro ralyje kaina.
Tačiau, reikia pripažinti, B.Vanagui Pietų Amerikoje ir Saudo Arabijoje nutikusios istorijos (kai kurios – stingdančios kraują) sukūrė tai, ką dabar vadiname Dakaro drama. Kiekvienais metais milijonai Lietuvos gyventojų bei užsienio lietuvių laukia to, ką vieni pilotai vadina sadomazochizmu, kiti – tiesiog nesibaigiančiu Dakaro serialu. Kas skaitytojų ir žiūrovų laukia šiais metais? Kas laukia Dakaro senbuvių ir naujokų? Apie tai – pokalbis su Benediktu Vanagu.
– Kas pasikeitė nuo jūsų dramatiško starto Dakare 2013 m. iki 2024 m., kai „Toyota Gazoo Racing Baltics“ finišavo aukščiausioje Baltijos šalių istorijoje pozicijoje? Ar lietuviai tapo geresniais pilotais, ar patobulėjo technika? O gal rezultatų siekti padeda ir sustyguotas komandinis darbas?
– Gal pagerėjome mes visi. Kalbu apie visą tautą. Juk pagrindiniai krepšinio treneriai ir Dakaro ekspertai stebi Dakarą iš namų ir turi nuomonę visais klausimais. Čia, žinoma, juokauju. Bet, jei rimtai, mes negalime vieni be kitų – Dakaro dalyviai be jūsų minėto serialo žiūrovų. Jei mes neturėtume auditorijos, jei nebūtume jiems įdomūs, neturėtume ir komandos partnerių, nes neveiktų žiedinė Dakaro ekonomika.
Pagrindinis skirtumas, lyginant su mūsų startu 2013 m. (latvišku „Oscar“), yra tas, kad tuomet mes buvome svajokliai su rožiniais akiniais ir didelėm širdim. Tada svarbiausias dalykas buvo noras dalyvauti didžiajame iššūkyje. Tai dabar lietuviai (kalbu ne tik apie mūsų komandą) yra tapę profesionalais, galinčiais suvaldyti tokį sudėtingą procesą, koks yra Dakaras.
Todėl lietuviai tapo viena didžiausių tautų Dakare, skaičiuojant sportininkų skaičių pagal šalies gyventojų populiaciją.
Ir, nesikuklinkime, kai kuriose Dakaro kategorijose turime pasiekę labai gerų rezultatų: laimėti greičio ruožai, patekome į dešimtuką bendroje įskaitoje, o Arūnas Gelažninkas du kartus nugalėjo motociklų „vienišių“ klasėje. Tokių pasiekimų nebūtų be profesionalaus požiūrio, puikių pilotų ir šturmanų sugebėjimų ir, žinoma, didelių komandinių pastangų. Nebūtų ir be galimybių kiekvienam Dakarui surinkti didžiulius biudžetus ir įvaldyti pasaulinio lygio techniką.
-
B.Vanagas startavo „Italian Baja“ prologe – antras
-
Rokas Baciuška ralyje startuos naujausiu „Toyota Hilux“ T1+: tokio dar neturi ir Benediktas Vanagas
-
Benediktas Vanagas užminė mįslę: parduoda savo „Toyota GR DKR Hilux T1+“
-
Dakaro repeticija baigėsi: Maroke garbingus apdovanojimus iškovojo R.Baciuška ir A.Kanopkinas
Tad labai sunku būtų lyginti 2013 m., kai startavome tvirtu, bet sunkiai valdomu latvišku „Oskaru“ ir dabar, kai lenktyniaujame gamykline „Toyota GR DKR Hilux T1+“ ir bent jau „geležies“ prasme esame labai arti gamyklinių komandų.
Taip pat labai svarbu, kad Lietuva Dakare yra svarbi ne tik dėl sportininkų pasiekimų: tarptautiniu mastu vertinami mūsų technikai ir netgi sporto komisarai (Arnas Paliukėnas – red. past.).
– Dakaro banga Latvijoje kilo šiek tiek anksčiau, nei 2013 m. Bet nuslūgo. Kodėl tokia masinė aistra atsiranda ir paskui dingsta?
– Prieš 25 metus buvo latviška Dakaro epopėja. Ji sietina su RRT (Riga rally raid team) ir genialiu inžinieriumi Andriu Dambiu. Jo komanda atėjo į Dakarą su minėtais „Oskarais“.
Taip pat reikia nepamiršti Janio Vinterio, kuris 2007 m. yra finišavęs 6-oje vietoje motociklų įskaitoje (aukščiausias Baltijos šalių pasiekimas). Turint omeny, kad automobiliai ir motociklai konkurencijos prasme yra pagrindinės Dakaro kategorijos (nes varžosi ir gamyklinės komandos), tai yra unikalus pasiekimas.
Tad man atrodo, kad Dakaras – tai visų pirma asmenybės, kurios gali suburti daugiau nei vien tik žiūrovus, bet ir komandas. Ir padaryti jį įdomų žmonėms.
Tikiu, kad Baltijos šalyse Dakaro banga pakils dar aukščiau. Netgi Estijoje, kuri Dakare yra turėjusi tik pavienių startų. Ko vertas vien faktas, kad televizija pradeda rodyti Dakarą visose trijose Baltijos valstybėse. Esu daugiau nei tikras, kad po poros metų Dakare turėsime ne tik lietuviškus, estiškus, bet ir latviškus ekipažus. O Latvijos technikų komanda SRT jau keletą metų darbuojasi Dakare ir tikrai darbuosis artimiausiu metu.
– Asmeniškas klausimas: ar jūs esate greičiausias Dakaro vadybininkas, ar labiau lenktynininkas, turintis vadybos ir rinkodaros gyslelę?
– Gal nelabai norėčiau didžiuotis tuo, kad dirbu žmogumi-orkestru. Tai – nebūtinai iš gero gyvenimo. Mano svajonės ir norai buvo labai dideli. Kadangi atstovaujame mažai rinkai, reikia prisitaikyti prie padėties ar iš jos suktis. Lietuva dabar gyvena gerai, kaip niekada. Bet trys milijonai negali savo ekonomika lygintis su didžiosiomis Europos ar pasaulio valstybėmis. Mūsų konkurentai biudžetus formuoja dešimtimis ar net tūkstančiais kartų didesnėse rinkose.
Taigi galimybės objektyviai skiriasi. Tad fenomenas labai paprastas: rezultato gali pasiekti tik tuomet, kai turi didelį norą ir dar didesnį tikėjimą. Tai aš ir tikėjau, kad galime padaryti tai, ko esame pasiekę. Tačiau, supraskite, tokiu atveju darbo diena negali apsiriboti 8 val. O kartais ji išsitęsia ir iki 20 val. Tačiau nebūtinai tuo didžiuojuosi, nes, kitu atveju aš turėčiau būti tiesiog geras vairuotojas, ir tiek. Vadovavimu, komunikacija, pardavimais, komandos formavimu užsiimtų kiti specialistai.
– Tai, kai sakote, kad, pasibaigus vienam Dakarui, jau reikia ruoštis kitam, omeny turite ne tik vairą? Skirtingai nei Sethas Quintero, Nasseras al Attiyah, Carlosas Sainzas ar kiti greiti pilotai, galvojate ne tik apie sportinius kilometrus?
– Taip, ir žinau, kad, jei atsisakyčiau vadovavimo komandai, pardavimų ir kitų papildomų veiklų, dėl to būčiau tik geresnis vairuotojas, nes nuvažiuočiau daugiau kilometrų tarp dviejų Dakarų.
Galėjau būti „Toyota“ gamyklinės komandos sudėtyje, nes žinau, kaip to pasiekti.
Bet didelis klausimas, ar aš noriu būti tik vairuotoju? Nes man patinka komandos kūrimo ir valdymo procesas. Aš tikrai galėjau būti „Toyota“ gamyklinės komandos sudėtyje, nes žinau, kaip to pasiekti. Bet niekada neturėjau tokio tikslo, nes būti tik pilotu man yra per mažai. Man patinka vairuoti ir procesus, ne tik automobilį.
– Per 13 metų turite sukaupę daug žinių, kaip sukurti komandą ir rėmėjams įdomų produktą. Ar šia patirtimi dalijatės su kitais lietuviais, ypač Dakaro naujokais? Juk, ruošiantis Dakarui, nepakanka vien tik atsukti motociklo rankeną.
– Taip, klausimų gaunu daug ir tikrai į visus juos atsakau. Pastebiu, kad žmonės galvoja, jog žinau, ko jie nežino. Tačiau pagrindinė taisyklė – žinojimą realizuoti per darbą. O dirbti kolegos kartais ir patingi. Išgirsti, suvokti ir įgyvendinti – va kas svarbiausia. Būtent įgyvendinimas yra imliausias laikui. Taigi galiu atsakyti TAIP, esame susitikę pokalbiams su ne vienu Dakare važiuojančiu lietuviu.
– Lygindamas 2013 m. ir dabartinius jūsų interviu pastebiu nemažą skirtumą. Ankstesni buvo labai maksimalistiniai. Na, neva, taip, Dakare daug gerų vairuotojų, bet ir mes galime juos šio to pamokyti. Koks skirtumas tarp 2013 m. Benedikto, kuris tuomet norėjo „parodyti, kaip reikia“ važiuoti, ir to, kuris finišavo aštuntas tarp greičiausių?
– Skirtumas esminis. Bet atsakymą perfrazuosiu. Kas yra ambicingas žmogus? Tas, kuris dėl rezultato pasiruošęs sumokėti pačią didžiausią kainą. Ar tai yra išmintinga – tai jau kitas klausimas. Ambicija – tai kainos mokėjimas, tai nesusijęs su tvarumu ar rezultatu.
Tai – labiau EGO dalykai. Tai taip, važiuodamas į pirmąjį savo Dakarą buvau nusiteikęs parodyti, „koks aš raitelis puikus“. Ir kai pirmajame greičio ruože (startavę iš galo) užėmėme, rodos, 18-tą vietą, kai antrą dieną startavome tarp lenktynininkų, kuriuos buvome matę tik per TV, tą akimirką atrodė, kad „tuoj mes čia parodysime“.
Tada ir prasidėjo ilga kelionė, kuri buvo labai sunki ir su daug išbandymų. Su daug pralieto kraujo tiesiogine ir perkeltine prasme. Pamokas mes išmokome, bet 13 metų transformacija kainavo labai daug. Ir ne tik pinigų. Dabar kolegos man pasakoja daug nutikimų iš pirmųjų Dakarų, ir aš jų jau nebeatsimenu – tiek daug visko nutiko. Mano smegenyse susidėliojo tikrai daug archeologinių sluoksnių, pro kuriuos sunku patekti į 2013 m.
Tačiau esu tikras, kad po pirmojo Dakaro drąsiai būčiau parašęs bent dvi knygas – tiek daug visko nutiko. O kad ne viską atsimenu, man dėl to net truputį baisu. Dakaras ir savo nutikimais ir informacijos kiekiu galėjo nužudyti, bet aš turbūt esu laimės vaikis.
Dakaras ir savo nutikimais ir informacijos kiekiu galėjo nužudyti, bet aš turbūt esu laimės vaikis.
– Ar sutinkate, kad jūsų pasakojimas apie tai, kas nutinka Dakare, per tiek metų labai smarkiai pasikeitė. Anksčiau avarija ar kitoks incidentas atrodė kaip silpnumo išraiška. Todėl stengėtės pasakyti apie tai kuo mažiau. Dabar – tai įdomi istorija ir neatsiejama Dakaro dalis, apie kurią būtina papasakoti ir ja pasidalinti.
– Keitėsi asmenybė, keitėsi ir suvokimas. Tad kito ir komunikacija. Tiesa, kad jūs nežinote visų mano pirmojo Dakaro istorijų. Mes pasakojome tikrai ne viską. Nes jau buvo visko per daug ir gal net truputį gėda.
Dabar galvoju jau kitaip: visos istorijos yra mano gyvenimo dalis. Ir jeigu rodysi tik „špaklių“, kuriuo puošiesi, nebūsi tikras ir atviras. Pažvelkime plačiau: augindami žmones, mes norime, kad jie neklystų. O juk patirties įgauname tik darydami klaidas ir niekaip kitaip. Taigi turėtume nesigėdyti savo klaidų, bet su viena sąlyga – kad iš jų pasimokėme. Per tiek metų supratau, kad klysti nėra gėda. Ir net nesvarbu, ką tuo metu galvoja kiti.
– Noriu jums pareikšti užuojautą dėl to, kas 2025 m. pradžioje laukia Dakaro ralyje. Autosporto bendruomenės lūkesčiai – labai dideli. Ir jau vien patekimas į dešimtuką, nebekalbant apie kitokį rezultatą, nebus vertinamas kaip „labai geras“. Ar jaučiate spaudimą?
– Taip, atvažiavę į finišą aštunti 2024 m., mes „praleidome galimybę patylėti“. Jei būtume užėmę 10-tą vietą ir neužsikėlę kartelės taip aukštai, viskas būtų paprasčiau. Nes 10-tukas buvo labai išsvajotas.
Iki to laiko mūsų geriausia pozicija buvo 11-ta (2019 m. iki 10-tos trūko 5 sekundžių). Taigi atvažiuodami aštunti nepagalvojome, kiek pasunkinome savo darbą ateičiai ir padarėme meškos paslaugą. Nes, jei nori, kad tavo darbas būtų įvertintas, kaskart turi bent viena vieta pagerinti ankstesnį pasiekimą.
Žvelgiant psichologiškai, rezultatai įvertinami, jei patenki į dešimtuką, penketuką ir užimi prizinę vietą ar net laimi Dakarą. Taigi galima spėti, kad tauta lauktų TOP5. O aš tikrai žinau, kaip nepaprasta dabar yra gerinti rezultatus. Pavyzdžiui, jūsų kasdien vairuojamo sportinio automobilio galią padidinti 20 proc. gali kainuoti apie 500 Eur. Bet „Formulėje 1“ pusė AG gali kainuoti ir milijardą. Tai versle vadinama mažėjančios grąžos dėsniu.
Mes dabar esame toje zonoje, kur, norint bent šiek tiek pagreitėti, reikalingos didžiulės investicijos visomis prasmėmis. Sutikite, kai atvažiuoji paskutinis, labai lengva padaryti santykinai nedidelį pokytį, kad pasiektų apčiuopiamai geresnį rezultatą. Bet kai esi išsėmęs beveik visus įmanomus resursus, situacija yra visai kitokia. Aš tą suprantu. Bet puikiai suprantu, kad žmonėms reikia ir naujo dirgiklio: pasidžiaugėme 8-ta vieta, puiku, bet kuo tu mus dabar nustebinsi?
Neseniai lankiausi „Toyota Gazoo Racing“ komandos būstinėje Tamperėje. Tai – maždaug 300 mln. metinę apyvartą turinti organizacija. Paradoksas: pamatęs, kaip ji veikia, supratęs, kokios komandos galimybės, kaip ji ruošiasi raliui, atradau didžiausią motyvaciją nustoti sportuoti... Nes suvokiau, kad esu bent 300 kartų mažesnis, vertinant technologijas ir žmogiškuosius resursus. Tai kokia gali būti motyvacija mesti pirštinę gamyklinei komandai ir sakyti, kad kovosime su jais vienoje smėlio dėžėje?
– Dakare varžysis ne tik „Toyota Gazoo Racing“, bet ir kitos gamyklinės komandos: „Dacia“, „Ford“, MINI. Taigi teoriškai jau vien sudėjus tokių komandų pilotus, gaunasi 10-tukas ar 15-tukas.
– Turime TOP20 jau vien iš komandų, kurios gali vadintis gamyklinėmis. O gal net ir TOP30, nes yra tikrai daug gerai užsirekomendavusių Dakare komandų, kurios nėra gamyklinės. Todėl pasakysiu trumpai: Saudo Arabijos smėlynuose tikrai bus ką veikti.
– Pakalbėkime apie kitus Dakaro lietuvius. Rokas Baciuška neslepia, kad nori varžytis T1+ kategorijoje. Ko gero, vairuos „Toyota“, jei pavyks surinkti biudžetą. Ar tai jus gąsdina, motyvuoja, o gal net džiugina?
– Pirmiausia, tai labai gaila, kad T1+ kategorijoje netekome Vaidoto Žalos. Nes pastaruosius beveik dešimtį metų kova tarp lietuvių buvo įdomi. Dėl to Dakaro populiarumas Lietuvoje tik didėjo, nes ralis buvo nenuspėjamas. Todėl tikiuosi, kad Vaidotas tikrai dar sugrįš į „doros kelią“.
Roko labai laukiu pas mus, tikrų vyrų žaidimų aikštelėje...
O Roko labai laukiu pas mus, „tikrų vyrų žaidimų aikštelėje“. Niekam nekyla abejonių, kad R.Baciuška yra labai talentingas vairuotojas. Tą jis įrodė savo puikiais rezultatais net keliose skirtingose autosporto disciplinose. Tačiau esu tikras, kad nebus taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes konkurenciją ir daugybę kitų niuansų šioje kategorijoje sunku apibūdinti.
– Ar turite omeny Stephane'o Peterhanselio frazę, kad Dakarą gali laimėti tik vyresnio amžiaus pilotas? Nes vien greičio nepakanka, reikia ir geros strategijos, patirties.
– Yra kitas posakis: išmintis ateina su metais, bet kartais amžius ateina vienas. Jei rimtai, Dakare jaunas žmogus turi truputį daugiau trūkumų, nei privalumų. Nes raumenų nepakanka, reikia ir suvokimo, kur ir kaip tuos raumenis panaudoti. Nes Dakaras yra ultramaratonas. Ir rezultatą reikia pasiekti ne kuriame nors greičio ruože, o tik galutiniame finiše. 5000 km trunkantį žaidimą turi žaisti taip, kad laimėtum karą, o ne mūšį.
Greičio ruožo laimėjimas tikrai labai paglosto EGO, bet po to nubloškia į kitą pasaulį. Tai S.Peterhanselis iki šiol yra laimėjęs daugiausiai Dakarų, nelaimėdamas greičio ruožų. Taigi, jei nori laimėti lenktynes, pakeliui turi kažką ir paaukoti. Tai yra sudėtingas strateginis ir taktinis žaidimas, kuriame reikia žiūrėti gerokai toliau nei žingsnis į priekį.
– Kaip šachmatuose? Kiek pamenu, kasdien žaidžiate savo telefone.
– Taip, šįryt telefone jau sužaidžiau tris trijų minučių partijas. Šachmatais galima žaisti nusiraminimui arba gilinantis, įtemptai galvojant. Man tai labiau nusiraminimas. Nes, jei norėčiau žaisti „giliai“, turėčiau skirti daugiau laiko mokymuisi. Bet tam negaliu skirti daug laiko.
– Tarp Dakaro naujokų iš Lietuvos bus nemažai motociklininkų. Kas jų laukia?
– Sveiki atvykę į klubą, kuriame įgausite labai daug naujos patirties. Turiu omeny netgi išbandymą dėmesiu – tai yra asmenybės ugdymo dalis. Kaip sakė „Toyota“ prezidentas A.Toyoda, privalai nuolat atsinaujinti. Benjaminas Franklinas sakė tą patį: „When You're finished changing, You are finished“.
Jei neatsinaujini, į tavo vietą ateina kiti. Todėl man labai smagu, kad turime naujų žaidėjų Dakare, kurie parodo, kad Lietuva gali. Žinoma, tam tikra prasme nepavydžiu startuojantiems pirmą kartą. Nes žinau, kad jų laukia informacinis uraganas. Ir, tikėtina, jis pakeis debiutantų požiūrį į gyvenimą. Nes Dakaras – tai ir gilūs psichologiniai dalykai, o ne tik tai, kaip greitai tu pralėksi posūkį ar kopą. Nes taip nutiko ir man.
– Apibendrinkime: ko nemato Dakaro gerbėjai, sekantys ralį naujienų portaluose arba per TV?
– Daugelis nesusimąsto ir nepagalvoja, kad visur egzistuoja priežastinis ryšys. Viskas yra pasekmė tų sprendimų, kuriuos priėmei vakar, o gal ir prieš keletą metų. Čia tas pats, kaip susiplanuoti savo gyvenimą. Dakaras tikrai yra kompleksinis šachmatų žaidimas, kuriame tu turi žinoti istoriją ir mokėti apskaičiuoti daug ėjimų į priekį.
