Šįkart pokalbis su 38-erių metų amžiaus lenktynininku – ne tik apie visuomenei matomą automobilių sporto pusę. B. Vanagas papasakojo savo požiūrį į žinomam žmogui tenkančią atsakomybę, lenktynininkų tobulėjimą bei pagrindinį kasmetinį tikslą – Dakarą.
– Benediktai, kiekvienas pradedantis lenktynininkas šiandien norėtų būti jūsų vietoje, tačiau mažai kas įsivaizduoja antrąją žinomumo pusę: pavyzdžiui, negalite viršyti greičio ar pasirodyti viešumoje netvarkingai apsirengęs. Ar įsivaizdavote tą kitą pusę prieš 10 metų?
– Viskas man yra santykinai nauja, bet didelio diskomforto nėra, kadangi aš visąlaik esu savimi. Man nereikia būti kitokiu – mano asmeninės moralinės normos yra panašios į tas, kurios paplitusios visuomenėje. Papildomas dėmesys tikrai nevargina, tačiau dalį energijos atima – geriausiai pasiilsi, kai išvyksti kažkur, kur tavęs nepažįsta.
Kiekvienoje gyvenimo dalyje yra stipriosios ir silpnosios pusės – viskas turi savo kainą.
– Jeigu grįžtumėte 5 ar 10 metų atgal, ar darytumėte kažką kitaip? Dalyvautumėte kitose lenktynėse, pasirinktumėte kitą bendravimo su partneriais strategiją?
– Man patiko kažkada Lietuvos prezidentės pasakyti žodžiai, kai jos buvo paklausta apie vieno iš anksčiau priimtų sprendimų reikalingumą. Ji atsakė, kad turėdama tą patį kiekį informacijos, pasielgtų lygiai taip pat.
Grįžus atgal ir turint dabartinį kiekį informacijos, gal ir galima kažką daryti kitaip, bet patirtis neateina iškart. Visada turi susirinkti savo grėblių kiekį į kaktą, ir tai duoda patirtį.
Man darbo laiko nėra – yra gyvenimo laikas, kuris yra 24 valandos per parą ir 7 dienos per savaitę
Yra posakis, kad išmintingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvailiai – iš savų. Aš tokių išmintingų nesu sutikęs.
– Ar skaičiuojate darbo laiką?
– Man darbo laiko nėra – yra gyvenimo laikas, kuris yra 24 valandos per parą ir 7 dienos per savaitę. Paprastai pradedu dieną apie 7 ar pusę 8 ryte, o šiąnakt ji baigiasi apie 1 nakties. Tai visada buvo mano gyvenimas, o ar tai darbas, ar laisvalaikis, aš neskirstau, bent jau pastaruosius 15 metų.
Jeigu pradėtume skaičiuoti kažką darbo laiku, nemanau, kad būtų įmanoma kažko pasiekti.
– Dažnai sulaukiate pradedančių lenktynininkų klausimų, ką jiems daryti kažkurioje situacijoje?
– Tam tikrais periodais būna labai daug. Reikia suvokti, kad universalių tiesų nėra. Pagrindinis dalykas – svajoti, norėti ir eiti to tikslo link, tada viskas ir pradeda dėliotis.
Reikia nuoširdžiai domėtis tuo, ką nori pasiekti, ir tiesiog daryti. Nieko naujo nepasakiau – tai yra bazinės tiesos. Labai dažnai pasigendu būtent darymo – pastebiu, kad žmonės dažnai noro turi, bet neatlieka nei menkiausio judesio, kad jų noras įvyktų.
Pinigai nėra pagrindinis dalykas lenktyniavime – jie yra tik energijos forma, kuri nėra prioritetinė
Kitas dalykas – norint kažko pasiekti, viskas turi kainą, kurią žmonės dažnai tapatina su pinigais. Pinigai nėra pagrindinis dalykas – jie yra tik energijos forma, kuri nėra prioritetinė. Jie atsiranda, kai viską darai teisingai, kryptingai ir ilgą laiką – tokia mano patirtis. Norėti galima, bet reikia suvokti, kad viskas kainuoja – klausimas, kiek stipriai esi pasiruošęs sumokėti savo laiku ir energija.
Čia kaip anekdote, kur Petras meldėsi viešpačiui daugelį metų kiekvieną vakarą sakydamas: „Suteik man šansą laimėti loterijoje“. Po 50 metų išlenda viešpats iš dangaus ir sako: „Petrai, būk geras, suteik šansą man tau padėti – nusipirk bilietą.“
– Dalyje visuomenės dar yra gajus mitas, jog pats puikiai išmanote viešuosius ryšius, tačiau lenktyniaujate prastai. Ar kreipiate į tai dėmesį?
– Girdžiu tokių kalbų, anksčiau jos buvo aktyvesnės. Jos nekeičia mano požiūrio į gyvenimą ir tai, ką aš darau.
Dėsningumas yra labai paprastas – bet kuris veiklus žmogus, kuris turi savo tikslų, artimoje aplinkoje dažnu atveju sulaukia nemažai kritikos. Žinoma, artimiausi bičiuliai mane palaiko, tačiau automobilių sporto visuomenėje yra žmonių, kuriems nebūtinai patinka tai, ką aš darau.
Jeigu praplėsime ratą į tautą, tai jie džiaugiasi tuo, ką aš darau: iššūkiai, kurių mes siekiame, visada pasakoja kažkokią istoriją ir žmonės nori su jais tapatintis.
Jeigu kažkas galvoja, kad būnant lenktynininku reikia tik greitai sukinėti vairą, tai turiu nuvilti – taip nėra. Yra gerokai didesnis veiklų kompleksas. Aš turiu skirti daug dėmesio vadybai, kitu atveju būčiau kaip daugelis – galėčiau sakyti, kad nėra pinigų, partnerių, kažkas kitas blogas, tik aš vienas geriausias.
– Kaip randate motyvacijos dalyvauti Lietuvos automobilių ralio čempionate? Tai juk gerokai žemesnio lygio varžybos nei pasaulio „Rally-raid“ čempionato etapai.
– Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl startuoju Lietuvos automobilių ralio čempionate. Vienas dalykas – tai mūsų treniruotės prieš Dakarą, kuris yra svarbiausias renginys metuose. Antras – yra nemažai žmonių, kurie nori pamatyti komandą, mus pačius ar automobilį.
Mano tikslas nėra laimėti Lietuvos ralio čempionatą – jis yra tik pasiruošimo dalis kitiems projektams
Lietuvos čempionatas yra labai gera treniruočių platforma – klasikinis ralis yra geras poligonas gerinti lenktynininko įgūdžiams, jis reikalauja disciplinos ir aštrumo.
Artimoje aplinkoje yra nemažai žmonių, sakančių, kad nepasiekiu jokio rezultato. Bet mano tikslas nėra laimėti Lietuvos ralio čempionatą – aš turiu visai kitą programą, su kuria dirbu. Jeigu tikslas būtų laimėti lenktynes, dirbtume ir ruoštumėmės tam.
Lenktynėse, kaip ir versle, jeigu nori kažką pasiekti, turi turėti planą. Mūsų komandoje Lietuvos ralio čempionatas yra tik pasiruošimo dalis kitiems projektams.
– Istoriškai susiklostė, kad 1000 km lenktynėse Palangoje arba užimate pirmą vietą, arba net nekovojate dėl podiumo. Kas yra geriau (arba, galbūt, mažiau blogai) tokiose lenktynėse – užimti antrą vietą, ar likti toli nuo apdovanojimų?
– Tokiose lenktynėse laimi tas, kas padaro mažiausiai klaidų – geriausiai atlieka namų darbus. Šiemet, kai supratom, kiek laiko praradom, nusprendėme tęsti lenktynes – norėjome finišuoti. Vieta tokiais atvejais nesvarbi – aš net dabar nežinau, kelinta liko mūsų komanda.
– Ar laikotės olimpinio principo – svarbu dalyvauti, o ne laimėti?
– Kiekvienose lenktynėse reikia turėti tam tikrą tikslą. Lietuvos ralio čempionate mūsų tikslas yra ruoštis ateities lenktynėms. „Eneos 1000 km“ lenktynėse mūsų komandos tikslas buvo laimėti. Dakare – kiti tikslai. Į Dakarą mes važiuojame nugalėti save, tapti dar geresniais, kad kitąmet atvažiavę pasiektumėme dar geresnį rezultatą.
1000 km lenktynės ir Dakaras yra labai skirtingi renginiai: vienur yra lietuviška smėlio dėžė, kitur – viso pasaulio
Kiekvienose lenktynėse reikia įvertinti konkurenciją. Jeigu lygintume pagal ją, 1000 km lenktynės ir Dakaras yra labai skirtingi renginiai: vienur yra lietuviška smėlio dėžė, kitur – viso pasaulio.
– Prieš dalyvaudamas Dakare, 2012-aisiais kalbėjote apie 5 metų planą. Praėjo jau trys – ar viskas eina taip, kaip norėta iš pradžių?
– Niekada negalvojau, kad Dakaras mane tiek daug išmokys.
Sakydamas, kad tai yra 5 metų planas, klydau – panašu, kad Dakaras tampa gyvenimo planu. Nemąstau toli į ateitį, bet esu beveik tikras, kad 5 metais neapsiribosime – Dakaras yra labai sudėtingas procesas.
– Dakaro automobilių įskaitoje nėra laimėjęs jaunesnis nei 35-ių metų žmogus. Ar tai tiesiog karjerą baigusių WRC, F-1 ar WTCC sportininkų lenktynės, ar Dakare tiesiog reikia kažkokių specialių įgūdžių, kokių jauni žmonės neturi?
– Dakare privalai turėti didelį gyvenimo patirties bagažą. Jaunesni pilotai, nesvarbu, kiek jie yra greiti tarpinėje atkarpoje, tiesiog neatvažiuoja iki finišo – jie nesugeba įveikti viso šito iššūkio. Tą labai gerai supratau po pirmojo Dakaro. Aš irgi buvau greitas ir įsiutęs, bet tiek klaidų per trumpą laikotarpį nebuvau padaręs niekada gyvenime. Tada tik užsispyrimas ir sėkmė leido pasiekti finišą.
– Ar treniruojatės prieš lenktynes?
– Visi renginiai, kuriuose dalyvauju šį sezoną, yra skirti pasirengimui pagrindiniam projektui – Dakarui. Nežiūrint į tai, kad kai kur pavyksta pasirodyti neblogai, pagrindinis tikslas yra treniruotės. Dalyvavimas čia gerina ir paties, ir komandinio darbo įgūdžius.
– Kas svarbiausia Dakare? Vairuotojo įgūdžiai, o gal ištvermė – juk prieš lenktynes bėgiojate?
Dakarą su šeimomis galėtų įveikti beveik kiekvienas, turintis šiek tiek specialius važiavimo bekelėje įgūdžius, tačiau apie greitį reikėtų pamiršti
– Vairuotojo įgūdžiai yra labai svarbūs, tačiau ne mažiau reikalinga ir ištvermė. Dakare ypatingai svarbu išlaikyti koncentraciją ilgą laiko tarpą. Mūsų greičio ruožai neretai trunka 4 ar 5 valandas. Fizinis krūvis juose, žinoma, yra didelis, tačiau sunkiausias darbas yra koncentracijos išlaikymas – tik būdamas susikaupęs ilgą laiką gali būti greitas.
Manau, kad Dakarą su šeimomis galėtų įveikti beveik kiekvienas, turintis šiek tiek specialius važiavimo bekelėje įgūdžius, tačiau apie greitį reikėtų pamiršti. Visas sudėtingumas yra trasos įveikime per maksimaliai trumpą laiko tarpą.
– Daug laiko skiriate teorinėms treniruotėms – pavyzdžiui, psichologinių knygų skaitymui?
– Mentalinės treniruotės vyksta dažnai. Daug dirbu nagrinėdamas sporto psichologiją, tačiau tai labiau pavadinčiau studijomis, o ne treniruotėmis – tai yra savęs pažinimas ir informacijos gavimas. Jos pritaikymas sau yra atskiras etapas – dabar esu studentas.
– Lenktynininko karjerą galima būtų apibūdinti sudarant trikampį, kurio kampai – talentas, darbas ir pinigai. Kuriai daliai kiek skirtumėte procentų?
– Talentui čia reikėtų skirti mažiausiai dėmesio, nes jis yra tik pirminis stumtelėjimas pradėti kažką daryti. Talentas nesudaro daugiau 5 procentų sėkmės. Nesvarbu, koks talentingas yra vairuotojas, Dakaro pirmą kartą dalyvaudamas jis nelaimės – tai yra gerokai sudėtingesnis procesas, kurį įsisavinti gali tik per patirtį ir darbą.
Techninė sporto šaka, žinoma, stipriai priklausoma nuo pinigų, tačiau manau, kad pinigai yra dalis darbo. Jis yra šios piramidės pagrindas – tik dirbdamas gali pasiekti rezultatų. Jie atsitiktinai galėtų būti priskiriami talentui, tačiau iš tikrųjų rezultatai yra darbo nuopelnas.
– Jeigu penkiolikmetis paklaustų, ką jam daryti: eiti į kartodromą ir sukti ratus, ar eiti dirbti, kad gautų pinigų geresnei technikai – ką jam patartumėte?
– Abu, be abejonės. Talentingų vairuotojų – žmonių, suprantančių, kaip valdyti automobilį, yra nemažai. Tačiau į automobilių sportą papuola tik labiausiai užsispyrę.
Aš sau kažkada esu pasakęs, kad Le Mano 24 val. lenktynėse startuoti norėčiau
– Kada paskutinį kartą važiavote „Nemuno žiede“ ir kartodrome?
– Seniai. Kartu važiavau prieš metus, o „Nemuno žiede“ gal prieš dvejus.
– Kaip manote, kuris iš šių dalykų įvyks anksčiau: lietuvis Dakare papuls į „Top 5“, Le Mano 24 val. lenktynėse į „Top 10“, ar startuos „Formulėje-1“?
– Dakaro „Top 5“ yra realesnis. Bent jau mes žinome, ką reikia daryti, kad ten pakliūtume.
– Ar neturite planų dalyvauti 24 val. ištvermės lenktynėse ant asfalto?
– Kiekviena skirtinga sporto šaka reikalauja tam tikro įsigilinimo. Jeigu mes šnekame apie ištvermės lenktynes žiedinių lenktynių trasoje, mes turime vieną tokį projektą per metus ir tai yra per mažai norint siekti pasaulinių aukštumų. Šiuo metu nematau galimybių rimtai užsiimti tokiomis ištvermės lenktynėmis.
Kita vertus, aš sau kažkada esu pasakęs, kad Le Mano 24 val. lenktynėse startuoti norėčiau.
– Kaip prisistatytumėte žmogui, kuris nieko nėra apie jus girdėjęs? Lenktynininkas, verslininkas, viešųjų ryšių specialistas, kaip nors kitaip?
– Nesu tikras, ar aš kažkaip prisistatyčiau. Manau, kad tiesiog pasakyčiau, jog esu laimingas žmogus.
