Praėjusiais metais vos į Argentiną atvykusi belgų „Overdrive“ komanda prarado visus savo turėtus grynus pinigus – 70 000 eurų. Tas pats šiemet nutiko ir rusui keturračių įskaitoje dalyvaujančiam Sergejui Kariakinui. Tiesa, jis be pinigų ir dokumentų liko su kūdikiu ant rankų.
Rusas į Argentiną atvyko tuo pačiu reisu iš Stambulo, kaip ir Benedikto Vanago „General Financing-Autopaslauga by Pitlane“ komanda. Septintą vietą praėjusiais metais užėmusio keturratininko startas šiemet pakibo ant plauko, bet iš Rusijos jam spėjo atvežti naują vairuotojo pažymėjimą ir lenktynininkas startavo.
„Pasiūliau jam paskolinti pinigų. Negalima palikti žmogaus tokioje nelaimėje, o ypač su kūdikiu ant rankų. Sakė, kad paskambins jei reikės, bet panašu, kad rusų kišenės neišsemiamos“, – pasakojo B. Vanagas.
Reikia ne tik saugotis nuo ilgapirščių, bet ir žiūrėti, kad pačio pinigai neišeitų vėjais už pabrangintas, bet ne visada kokybiškas paslaugas.
Vietiniams gyventojams Dakaro ralis yra puiki proga pagerinti savo gyvenimą. Savaitę prieš ralį komandos užpildo kavines, naudojasi taksi, skalbimo paslaugomis, perka trūkstamas dalis ir išleidžia šimtus tūkstančių eurų. Tuo pasinaudoja ir sunkiai valiutų kursus suprantančius užsieniečius „nugręžia“ vietiniai.
Čia „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komanda turi ginklą, kuris padeda sutaupyti tūkstančius litų.
„Kasmet mes atsivežame Carlosą į Argentiną. Tai mums kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių litų, bet savo žiniomis jis mums atsiperka ir palengvina gyvenimą“, pasakojo B. Vanagas.
Carlosas Brebbia – argentinietis, jau ne vienerius metus gyvenantis ir šeimą Lietuvoje sukūręs vyras. Į Dakarą jis važiuoja jau ketvirtą kartą, tad čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Jei ne jo randamos telefonų kortelės, tai Lietuvoje lauktų astronominės sąskaitos už pokalbius, o dar daugiau pinigų liktų taksi vairuotojų kišenėse.
Trise iš Buenos Airių į uosto terminalą važiavę Nyderlandų komandos atstovai paklojo 300 dolerių už kelionę. Carlos šypsojosi – jis už 900 eurų keturis kartus perveža 13 žmonių komandą su visais daiktais.
„Man čia patinka dėl to, kad galiu savo mąstymą išnaudoti visiškai nestandartinėse situacijose. Aišku, smagu padėti ir lietuviams“, — pasakojo C. Brebia.
Argentinietis tampa nepamainomu kai tenka rūpintis logistika. Argentinoje ir Čilėje retas žmogus kalba angliškai, o ir organizatoriai prancūzai spėjo išmokti ispaniškai ir į savo gretas prisikvietė vietinių žmonių.
Jei paprastiems vietiniams paslaugų teikėjams permoki kelis šimtus eurų, tai Dakaro organizatoriai pinigus dar mieliau glaudžia nei vietiniai skurstantys žmonės.
Pavyzdžiui, žurnalisto akreditacija, į kurią įeina maitinimas ir leidimas į bivuaką, kainuoja 3200 eurų, atstovo spaudai — 16 000 eurų, filmavimo teisės, net ir stipriai nusiderėjus — 10 000 eurų. Milžiniški pinigai dar nereiškia suteikiamų paslaugų kokybės.
Pavyzdžiui, Dakaro spaudos centre žurnalistai gali nusipirkti interneto planą iš organizatorių. Už 2300 eurų galima įsigyti 2 gigabaitus interneto duomenų. Visgi, interneto greitis gali būti toks lėtas, kad vargiai jį kur nors galės panaudoti iš viso.
Lengva įsivaizduoti kokios spalvos buvo kolegos amerikiečio veidas, kai šis sumokėjo pinigus, o prie jo 50 sekundžių trukmės vaizdo įrašo siuntimo laiko rodė 8 likusias valandas.
Nemažai pakloti tenka ir degalus. Organizatoriai specialų lenktyniniams automobiliams skirtą „Avgaz“ kurą pardavinėja po 5 dolerius už litrą, bet lietuviai moka daug pigiau.
„Susipažinau su žmonėmis, kurie organizatoriams tiekia degalus ir perkame iš jų tiesiogiai po 4,6 dolerio už litrą. Bet čia tik pačioje varžybų pradžioje. Vėliau kaina krenta, nes dalyviai prisiperka degalų visam Dakarui, bet didelė dalis jų iškrenta“, — sakė C. Brebbia.
