– Niki Lauda tvirtina, kad laimėti antrą kartą yra kur kas paprasčiau nei pirmąjį. Ar tai tiesa?
– Taip, šiame teiginyje yra tiesos. Manau, kad kai jau turi pergalę ir esi lyderis per kitas lenktynes, tu mažiau nerviniesi. Aš Vengrijoje pirmauti pradėjau likus trims ratams iki finišo, panašiai taip, kaip ir Kanadoje, bet šįkart jaučiausi tikrai ramiau. Ne todėl, kad Kanadoje bijojau suklysti, bet ten širdis plakė tikrai kur kas smarkiau. Vengrijoje aš visą laiką save kontroliavau: tapęs lyderiu, žinojau, kad vėl galiu laimėti. Antrą kartą tai padaryti kur kas paprasčiau.
– Ar galima teigti, kad širdis pradėjo plakti kur kas smarkiau, kai aplenkėte L.Hamiltoną ir pakilote į antrąją vietą?
– Galima sakyti, kad taip. Viskas buvo labai panašiai kaip ir Kanadoje, lyderio pozicija tuo metu buvo labai arti: F. Alonso jau mačiau savo taikinyje. Žinojau, kad mano bolidas yra greitesnis, bet ratų iki pabaigos buvo visai nedaug, todėl nesiruošiau važiuoti ispanui už nugaros. Prireikė kažkiek laiko, kol gavau pirmą šansą. Bandžiau atakuoti antrajame posūkyje, bet išvažiavau per plačiai. Antrą kartą man pavyko išsilaikyti. Mano padangos buvo kur kas geresnės, todėl galėjau lenkti išorine trajektorija, tuomet lenkiau „ant ribos“, buvo labai „kieta“.
– Jūs pirmavote lenktynėse po to, kai 8 rate sustojote išvažiavus saugos automobiliui. Turėjote labai mažai laiko apmąstymams – stoti ar ne. Kas priėmė sprendimą sukti į boksus ir pereiti prie „slick“ tipo padangų?
– Mes tokią mintį svarstėme dar likus viena ratui iki saugos automobilio fazės. Aš paklausiau, ar jau kas nors bando dėtis „slick“ padangas ir kalbėjome, kad toks momentas artėja. Be to, mano tarpinės padangos jau ne itin gerai atrodė trasoje. Išvažiavęs saugos viską supaprastino – mes su lenktynių inžinieriumi pasakėme: „padarykime tai dabar“.
– Nuo to laiko jūs pirmavote, bet kai saugos automobilis išvažiavo antrą kartą, jūs pasukote į boksus, o jūsų konkurentai to nepadarė. Ar jūs teisingai pasielgėte?
– Pirmasis saugos automobilis, be abejo, mums smarkiai padėjo. Bet kai jis išvažiavo antrąjį kartą, o visi kiti liko trasoje, aš pagalvojau, kad mes dėl to nemažai prarasime. Galiausiai viskas susiklostė mūsų naudai, bet tuo metu mes to nežinojome. Komandai pranešiau, kad padangos susidėvėjo ir ji mane pakvietė į boksus, nenorėdama rizikuoti.
– Po to jūsų komanda prašė galvoti apie tai, kaip tinkamai naudoti padangas?
– Esmė buvo tame, kad dauguma prieš mane važiavusių pilotų turėjo stoti kur kas anksčiau nei aš, todėl man buvo nevalia visai „nužudyti“ savo padangų. Idėja buvo ta, kad reikėjo susidaryti šiokį tokį pranašumą, kai kiti pilotai važiuos į boksus. Dėl to man reikėjo saugoti padangas.
– Ar būtent tai jums leido labai puikiai atrodyti lenktynių pabaigoje?
– Taip, antras ir trečias sustojimai, ypač trečias vertė abejoti bendra sėkme. Žinojome, kad paskutinę atkarpą galėsime važiuoti su labai geromis padangomis, tačiau garantijos, kas pavyks aplenkti du labai greitus bolidus pačioje pabaigoje, nebuvo. Lenktynių inžinierius man pasakė: „tau dar reikia aplenkti L. Hamiltoną ir F. Alonso, todėl nežudyk savo padangų“.
– Ką toliau veiksite?
– Manau, kad pirmiausia išeisiu atostogų. Noriu pasivažinėti su dviračiu, pavaikyti avis. O gal ir ne... Gal susitiksiu su draugais iš Australijos, kurie atvažiavo atostogauti į Europą. Be pirmas kelias dienas noriu atšvęsti antrą pergalę. Paprašiau savo inžinierių ir trenerių kol kas neišvažiuoti, kad galėtumėm pašvęsti pergalę.
