Iš Harado (Haradh) bivako, kuriame dvi maratonines dienas liko visi technikai ir komandų media atstovai, į Šubitą (uždarą bivaką) važiavome organizatorių autobusu. Sunkiai įsiprašėme – turėjome įrodyti, kad esame nepriklausoma žiniasklaida, nedirbanti kažkuriai vienai komandai. Nes susiję su komandomis žurnalistai į maratono bivaką neįleidžiami (kad, neduokdie, nesugalvotų teikti pagalbos savo komandai).
Žinia, 15min GAZAS ir „iGo2Dakar“ vyrukai būtent tokie ir yra – nepriklausomi. Todėl verti tokio ypatingo pasitikėjimo.
Taigi 4 val. (buvo žvarbus rytas, vos 4 laipsniai šilumos) maloniai nėriau į šiltą autobusą ir porai valandų nugrimzdau į žiemišką miegą.
Iš viso kelionė truko 5 val. Todėl pakeliui stojome net kelis kartus kojų pramankštinti. Abu kartus – jau pasiekę „Tuščiąjį ketvirtį“ (Empty Quarter). Tai – visiška dykynė, užimanti ketvirtadalį Saudo Arabijos teritorijos.
Galiausiai, dar prieš vidurdienį pasiekę besiruošiantį sutikti lenktynininkus bivaką, iš pradžių nėrėme į kopas interneto ryšio ieškoti. Bet tuoj pat teko paklusti pasieniečių reikalavimui ir grįžti atgal.
Bivako medicinos punktas tuo metu dar buvo apytuštis, Carlosas Sainzas dar nebuvo finišavęs, tad kolega Mindaugas užsuko išsiplauti smėlio iš akių:
Pažintis su Dakaro avialinijų pilotais
O tuomet priėjo šaunių tautiečių grupelė, pasisveikino. Pirma mintis, šovusi į galvą – ką jie čia veikia, juk uždaras bivakas. Užmečiau akį į veidus, akreditacijas – na tikrai ne lenktynininkai. Pamažu išsikalbėjome: pasirodo, lietuviai aviatoriai čia atskraidino du ATR keleivinius lėktuvus.
Lėktuvo vadas Martynas Šližys, antrieji pilotai Andrius Šimkus, Marius Lisauskas, palydovai Andrius Tumėnas, Ramūnas Baranauskas dirba Danijos transporto kompanijoje DAT, kuri ne tik šiemet, ir anksčiau, kai Dakaras vyko Afrikoje, perveždavo svarbius ralio asmenis iš vieno bivako į kitą. Juk labai dažnai tarp jų – 500-800 km atstumas (važiuojant automobiliu), tad, taupant laiką, organizatoriai ir teisėjai pervežami oro transportu.
Pasisekė ir mums, atgal į Haradą parskridome per valandą, užuot autobuse kratęsi penkis kartus ilgiau.
Pasižiūrėkite, kaip atrodo Saudo Arabijos smėlynai iš lėktuvo. ir Susipažinkite su laivo kapitonu Martynu Šližiu:
Beje, Martynas sako, kad skraidymas Saudo Arabijoje, nepaisant smėlio audrų, yra tarsi atostogos. O štai kur nors Skandinavijoje oro sąlygos žymiai sudėtingesnės. Per dieną lietuviams (kito laivo kapitonas – danas Jensas Ellefsenas) tenka suskraidyti po du kartus.
Jie pakyla į 8 km aukštį, taigi nemato nei lenktynininkų, nei kupranugarių, klajojančių po smėlynus.
Kviečiame dar kartą prisiminti, kaip atrodė uždaras bivakas:
O štai tokiomis sąlygomis (jau nebe palapinėse), uždarame bivake nakvojo lietuviai:
