„Apie 40 valandų“, – taip savo ilgiausią darbo dieną šių metų Dakaro ralyje įvardija „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandos fotografas Edgaras Buiko.
Benedikto Vanago komandos gyvenimo akimirkas Pietų Amerikoje fiksuojantis profesionalas suskaičiavo, jog miega vidutiniškai po tris valandas per parą. „Penkios valandos poilsio čia – jau prabanga“, – skaičiuoja E. Buiko.
„Įprastai media komandos diena prasideda drauge su lenktynininkais, o dirbti baigiame vėliau už juos. Dieną dirbame greičio ruožuose, pervažiuojame iš bivako į bivaką, vakare fiksuojame komandos gyvenimą. Po visko reikia apdoroti nuotraukas, išsiųsti jas į Lietuvą, sutvarkyti archyvą. Kas lieka paroje, skiriu dušui, valgiui, miegui“, – profesinę darbo dieną nupasakoja E. Buiko.
Pasak fotografo, ir taip menką poilsį Dakaro ralyje dažna trumpina ryšio bėdos.
„Pastarąsias dvi dienas gyvenome labai prasto interneto zonoje. Gal teisingiau reikėtų sakyti, jokio interneto zonoje. Sukaupėme daug kokybiškos medžiagos, bet ji niekaip nepasiekė Lietuvos. Antrąją dieną nupjovėme po porą valandų nuo miego ir važiavome keli šimtus kilometrų iki artimiausio didelio miesto su kokybišku internetu. Dirbame ne tam, kad medžiaga liktų archyve.“
Per dešimt lenktynių dienų „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandos žurnalistai Argentinos ir Bolivijos keliais įveikė daugiau kaip 6000 kilometrų. E. Buiko archyve – dvigubai tiek kadrų.
„Jos gimė aukštikalnėse, dykumoje, miestuose. Kaitinant 42 laipsnių karščiui, dulkių audroje ir pliaupiant „El Ninjo“ sukeltoms liūtims. Žinot, čia verta nemiegoti, nes naktį irgi yra ką fotografuoti. Dakaras niekada nemiega“, – pokalbį baigė E. Buiko.
