Pagrindinės jo funkcijos sudėtingiausiose planetos lenktynėse – „General Financing team Pitlane“ komandos logistika, vertėjavimas, bendravimas su organizatoriais ir skubių reikalų tvarkymas. Komandos draugai jį vadina visų reikalų ministru. Jis pats – bėgiku (angl. – team runner).
„General Financing team Pitlane“ narys puikiai kalba lietuviškai, pritampa bet kokioje kompanijoje ir turi atsakymus į visus klausimus. Į kelis iš jų Lietuvai reikalingas argentinietis atsakė pakeliui į Paragvajaus sostinę Asunsjoną.
Mano pagrindinis tikslas – kad kiekvienas komandoje galėtų savo darbą atlikti kuo geriau
– Carlosai, save vadinate komandos bėgiku. Kodėl?
– Mano pagrindinis tikslas – kad kiekvienas komandoje galėtų savo darbą atlikti kuo geriau. Lenktynių metu komandos narių poreikiai yra absoliučiai skirtingi. Poreikių amplitudė prasideda nuo šviežių bananų kekės ar dušo ir plečiasi iki interneto, trūkstamos detalės ar įdomaus pašnekovo paieškos. Man šis Dakaras bus šeštasis, pažįstu organizatorius, kitų komandų narius, esant reikalui komandos reikalams pajungiu draugus ir net draugų draugus. Kai tiek reikalų, nori nenori tenka pabėgioti.
– Bėgant dega kalorijos. Ar tiesa, kad iš Dakaro grįžtate lieknesnis?
– Dakaro ralyje sudega tikrai daug kalorijų. Bet kadangi labai pasiilgstu argentinietiško maisto, Dakarą laikau proga atsigriebti už praleistas progas paragauti gimtųjų kepsnių, empanadų (empanada – tradicinė argentiniečių bandelė, primenanti kibiną), ledų ir t.t. Manau, kad kepsniai manęs irgi pasiilgsta. Kai jausmas abipusis, nėra ko varžytis. Paskutiniuose Dakaruose organizatorių valgiaraštis smarkiai pagerėjo, tad iš Pietų Amerikos grįžtu panašiai tokio tūrio, kokio ir išvykstu.
– Esate beveik lietuvis, Vilniuje gyvenate 19 metų. Ar galite objektyviai palyginti Argentiną ir Lietuvą? Ar tiesa, kad argentiniečiai – tinginiai, o lietuviai – surūgėliai?
– Argentiniečiai yra gudručiai, mėgsta dirbti režimu minimum. Žinoma, ne visi, bet tai bendras argentiniečių bruožas. Jis mane labai nervina. Iš anksto atsiprašau visų, kurie su šiuo bruožu susidurs. Šis tautiečių charakterio bruožas tikrai nelengvina mano darbo Dakare. Bet toks vietinių požiūris palieka laviravimo galimybę, kuri labai praverčia. Ar lietuviai surūgėliai? Nemanau. Jei nepatiktų jų charakteriai, seniai Lietuvoje nebegyvenčiau. Vienintelis bruožas, kuris erzina, yra lietuvių polinkis pirmiausia matyti neigiamą kiekvieno dalyko pusę, t.y. pusiau tuščią stiklinę, o ne pusiau pilną.
– Argentiniečiai mėgsta siestas, tačiau Dakaro ralis vyksta būtent jos metu – vidurdienį, per pačius didžiausius karščius. Nepaisant to, lenktynių metu pakelės pilnos fanų. Kuo paaiškintumėte tokį fenomeną?
Argentiniečiai yra gudručiai, mėgsta dirbti režimu minimum. Žinoma, ne visi, bet tai bendras argentiniečių bruožas
– Argentiniečiai sportą mėgsta iki beprotybės. Žinoma, jiems labiau patinka stebėti, nei dalyvauti. Futbolas yra religija, o jos dievai – Maradona ir Messi. Tačiau tauta, ypač vyrai, domisi daugeliu sporto šakų. Meilę autosportui Argentinoje įskiepijo buvęs geriausias pasaulyje F-1 pilotas Juanas Manuelis Fangio. Nors nuo jo pergalių praėjo keli dešimtmečiai, nors į mano gimtinę užsukdavo F-1 lenktynės, nors kasmet Argentinoje vyksta WRC etapas, autosportas atgimė 2009 metais, naujus namus suradus Dakaro raliui. Dakaras tapo visiems prieinamas, lenktynės vyksta visoje šalyje, net provincijoje galima pamatyti autosporto dievaičius ir net jiems padėti. Be to, lenktynės vyksta sausio mėnesį, kai visi vaikai ir dauguma suaugusiųjų atostogauja.
– Kas populiaresnis: Orlando Terranova Argentinoje ar Benediktas Vanagas Lietuvoje?
– Be jokios abejonės, Benediktas. Duokite dar kelerius metus, ir Benediktas Terranovą savo populiarumu pranoks net Argentinoje. Jau dabar populiariausi lenktynininkai Argentinoje yra ne vietiniai, o lenktynių lyderiai.
Kad neatrodytų mano kalbos laužtos iš piršto, turiu įrodymą, jog esame pastebėti ir mėgstami. Neseniai gavome prašymą iš niekaip su Lietuva nesusijusio asmens leisti savo automobilį papuošti Vyčiu. Juoda spalva ir išskirtinis komandos dizainas traukia.
– Šalia gerosios populiarumo pusės yra ir kita, ne tokia gera patirtis. Vietiniai Dakaro fanai nemėgsta laikytis saugumo taisyklių, veržiasi stovėti kuo arčiau trasos, bando paliesti lenktyniaujančius bolidus ar padaryti super pavojingą asmenukę...
– Kvailių būna visur. Lenktynių diena Argentinoje – šventė su begale žiūrovų, todėl organizatoriai saugumo užtikrinimui pasikliauja žandarmerija ir kariuomene. Greičio ruožų atstumai diktuoja savo salygas, kiekviename metre po kareivį nepastatysi. Todėl didžiausi bepročiai randa spragų savo pramogoms. Tikiu, kad jų mažėja, nes organizatoriai nuolat skleidžia švietėjišką informaciją, įrengia tinkamas žiūrovų zonas. 2017-ųjų Dakaras Pietų Amerikoje vyks jau devintą kartą, tad tikėtina, jog ne tik pilotai, bet ir žiūrovai tampa profesionalesniais.
– Ar šalia trasos, fanų būryje, galima sutikti jūsų šeimos atstovus?
– Mano tėvai neatitinka argentinietiško standarto. Tėčiui patinka lauko tenisas, regbis, jis nesidomi nei futbolu, nei autosportu. Tačiau nuo tada, kai susiejau savo likimą su Dakaro raliu, jie pradėjo domėtis. Trasoje su jais nesusitinku, tačiau bent kartą per lenktynes jie atvažiuoja susitikti su manimi ten, kur trasa vingiuoja arčiausiai namų. Šį kartą pasimatysime San Chuano mieste. Susitikimas vyks naktį ir tik tada, kai būsiu baigęs darbus, reikalingus komandai.
– Benediktas Vanagas šiemet Dakarą šturmuos nauju „Toyota Hilux“ bolidu. Po kelių atsargių metų „General Financing team pitlane“ komanda viešai kelia aukštus tikslus. Kokius tikslus Carlos Brebbia Dakare kelia sau?
– Tikiu iškeltais tikslais. Į galutinį rezultatą noriu įnešti kuo daugiau savo indėlio. Noriu, kad komandos mechanizmas veiktų nepriekaištingai. Esu pasiruošęs maksimaliai įdarbinti savo galvą, jei reikės – kojas ir net draugų draugus. Mano tikslas būti komandos alyva, kuri sutepa kiekvieną detalę ir leidžia jai dirbti geriau.
