„Agrorodeo“ komandos šturmanas Saulius Jurgelėnas pastebi, kad bivakų infrastruktūra kasmet gerėja. Organizatoriai dalyvius suburia kareivinėse, autodromuose, parodų centruose, oro uostuose. Daug objektų, tokių kaip dušai ar valgyklos, jau yra perkelta į uždaras patalpas. Tačiau standartinės bivako sudedamosios dalys visada yra tokios pačios.
Bivako širdis ir ašis, aplink kurią sukasi gyvenimas, yra valgykla. Čia visi ateina ne tik atsigerti, pavalgyti ar pasiimti sausus davinius, bet ir aptarti praėjusią ar ateinančią dieną. Netoli valgyklos yra tualetai bei dušai. Ir visai nesvarbu, kas tu esi – dalyvis, organizatorius, mechanikas ar žurnalistas. Visiems sąlygos čia tokios pačios.
Greta valgyklos taip pat yra zona, kurioje įkurta ryšių su dalyviais būstinė. Šalia yra teisėjai, žiniasklaidos centras. Visuomet šalia būna ir medikai. Tai yra branduolys, apie kurį sukasi visas bivako gyvenimas. Visi šie objektai visuomet būna viename bivako gale arba jo centre, priklausomai nuo reljefo ir vietos, kur ši stovykla įkurta.
Valgykla čia veikia nuo 19 valandos. Tuomet gali gauti visą asortimentą. Jei grįši po vidurnakčio, gali rasti nebent budintį meniu. Jame būtinai bus makaronų, sūrio ar kumpio. Makaronai – universalus patiekalas. Jų būna visuomet. Kuo užkimšti skrandį visuomet gali rasti. Iki vakarienės valgykloje galima gauti užkandžių, įvairių vaisių – arbūzų, obuolių, kriaušių.
Tradiciškai valgykla yra U raidės formos. Apatinėje kraštinėje yra paduodamas maistas, o sparnuose yra valgoma. Beveik per patį vidurį visuomet yra sukraunamas bendras laužas. Tai - tradicija nuo pat pirmųjų dakarų. Vakare laužas uždegamas ir čia žmonės gali susirinkti kiek ramiau pasikalbėti.
Tam tikros romantikos čia yra. Ne visi čia mato tik laiką, greitį, rezultatą. Yra ir tokių, kuriuos žavi visa ši aplinka. Tai tarsi gyvenimo būdas.
„Žiūrint seną filmuotą medžiagą iš afrikinių Dakarų matosi, kad ten dalyviai susirinkdavo šaltomis naktimis dykumose pasišildyti. Dabar dalyvių prie laužo dalyvių nebūna daug, bet paskutinėmis dienomis laužas tampa kur kas populiaresnė vieta. Viename bivake mačiau net būrelį žmonių, susibūrusių aplink laužą ir klausančių brazdinamos gitaros garsų. Tam tikros romantikos čia yra. Ne visi čia mato tik laiką, greitį, rezultatą. Yra ir tokių, kuriuos žavi visa ši aplinka. Tai tarsi gyvenimo būdas“, – sako „Agrorodeo“ šturmanas Saulius Jurgelėnas.
Kuo labiau įsibėgėja lenktynės, tuo labiau bivakai tuštėja. Natūralu, kad daugiausiai žmonių čia būna varžybų pradžioje. Bivakas gyvas kiaurą parą. Mechanikai taiso ir čia pat vietoje važinėja išbandydami prieš akimirką suremontuotus automobilius.
Ypač anksti į kovą kyla motociklininkai. Kai kurių startas gali būti net ketvirtą valandą ryte. Techninės pagalbos sunkvežimiai, kurie važiuoja tam, kad pagelbėtų kitiems dalyviams, kartais finišuoja gerokai po vidurnakčio, tad čia absoliučios tylos niekada nebūna ir judėjimas niekada nesibaigia.
Ir net jei netoli tavo palapinės kas nors pastatė elektros generatorių, tu greičiausiai be vargo užsnūsi, nes dėl nuovargio tokie garsai veikia tarsi lopšinė kūdikiui prieš miegą.
„Agrorodeo“ šturmanas Saulius Jurgelėnas prisimena, kad vieni didžiausių bivakų Dakaro istorijoje užėmė apie penkis kvadratinius kilometrus. Tačiau tai dažnai daroma dėl reljefo ypatumų. Kai kur bivakas būna įkurtas tiesiog ant atviro, smėlingo, vėjo pustomo grunto, kaip šiemet buvo Beleno mieste. O štai Vila Karlos Pazo kurorte dalyviai apsistojo poilsio ir sporto zonoje, kur aplink žaliuoja gamta, o greta tyvuliuoja ežeras. Čia pats bivakas yra siauras, bet į ilgį nusidriekęs du kilometrus.
Tačiau, kokia bebūtų infrastruktūra, atmosfera bivake visuomet išlieka ta pati. Todėl, jei nori pajusti tikrąjį Dakarą, verta nakvoti ne patogioje lovoje viešbutyje, o palapinėje bivake ar tiesiog po atviru dangumi.
„Profesionalams įsiliejus į šį sportą, atsirado didesnis poreikis pailsėti ir kuo greičiau atstatyti jėgas, nes visų ambicijos yra didelės. Viešbučių paklausa aplinkui auga. Kai kurie važiuoja po kelias dešimtis kilometrų, kad ir kas benutiktų, bet jie nenori miegoti bivake.
Man kartais irgi juokinga iš ilgamečių lenktynininkų girdint, kad dabar Dakaro ralis yra lengvesnis nei Afrikoje. Tačiau jie užsisako viešbučius, nori pailsėti, nenori šiose dulkėse gyventi ir taip patys lengvina sau Dakarą. Tuomet nereikia sakyti, kad čia lengviau nei Afrikoje“, – sako S.Jurgelėnas.
