Neplanuotai, nelauktai (nors, jei atvirai, kadaise apie Dakarą pasvajodavau, žiūrėdamas TV reportažus), kaip aklai vištai grūdas – paskutinės minutės kvietimas „paraliuoti“ Peru-Bolivijoje-Argentinoje su fotoaparatu ir išmaniuoju telefonu rankose, niekad neišsikraunančiu kompiuteriu krepšyje ir degančiom akim, kurių, tikiuosi, neužmerks miego stygius.
Rašydamas šį „Dakaro dienoraštį“, būsiu autoironiškas ir nevengsiu iš savęs pasijuokti.
Patvirtinimą, kad tikrai važiuoju į 2018-ųjų Dakarą, kuris Limoje startuoja sausio 6 d., gavau jau po to, kai trys Lietuvos komandos buvo išsiuntusios į Le Havro uostą savo techniką. Taigi nei palapinės (o joje tikrai teks miegoti), nei miegmaišio ar pripučiamo kilimėlio, anei lietuviškų lašinių bei konservų iš anksto išsiųsti neturėjau galimybės. Viską teko sugrūsti į vidutinio dydžio 20 kg lagaminą, kuris, vos pasiekus Limą, ėmė plyšinėti per siūles. Nedidelis iššūkis, lyginant su tais, su kuriais susiduria Dakaro kariai, bet tikrai teko pasukti galvą, ką vežtis, o ką palikti.
Tad oficialiai pareiškiu, kad esu „čainikas“: tas, kuriam viskas įdomu, kurį viskas stebina, nes patirties labai nedaug. Todėl, rašydamas šį „Dakaro dienoraštį“, būsiu autoironiškas ir nevengsiu iš savęs pasijuokti.
Tą patį pasižadu daryti, jei įklimpsime kur nors Peru smėlynuose ar Bolivijoje į mano palapinę ateis skorpionas. Beje, gal matėte, iš savęs šiek tiek pasijuokiau, kai Benediktas Vanagas pakvietė išbandyti jo „Toyota“ Gariūnų karjere. Galva kretėjo kaip kopūstas. Arba kaip arbatinukas. Smagu.
Pasiruošimas: kam Dakaro ralyje reikalingi slidinėjimo akiniai ir pampersai
Taigi apie patirtį ir klaustukus. Kiek galėdamas tą patirtį baigiantis 2017-iesiems skubiai kaupiau klausimais atakuodamas ir Vaidotą Žalą (jis mane ir pakvietė jungtis), ir kolegas žurnalistus, kurie jau yra Dakare buvę ne kartą su bent viena iš trijų lietuvių komandų. Tik informacija, kurią gavau, šiek tiek skyrėsi, tai reikėjo ieškoti kompromisų.
Pavyzdžiui, Vaidotas primygtinai liepė nusipirkti gerą, šiltą miegmaišį, tinkamą nakvynei kalnuose. Ten, Dakaras visai kitoks – šaltas ir žvarbus. Taip ir pasakė trumpai drūtai: imk šiltą, gerą. Tuo tarpu žurnalistas ir lenktynininkas Vitoldas Milius aiškino, kad svarbiausia – šiltos kojinės, patogūs kvėpuojantys kalnų batai (Andams) ir apatiniai termodrabužiai. O miegmaišis gal tiktų ir pigus maksiminis.
Tiesa, dar patarė turėti ant galvos dedamą šachtininko prožektorių – kad naktį bivuake matyčiau, kur einu.
Tas pats ir su maistu ar skiepais. Vitoldas garantavo, kad maisto vežtis nereikia, Vaidotas su Saulium sakė, kad skiepytis nuo geltonojo drugio, hepatitų ir kitų parazitų nebūtina, o projekto „iGo2Dakar“ krikštatėvis Mindaugas Plukys geranoriškai patarė „pasibadyti“, kad būtų ramiau. Tai pasiskiepijau, – aš juk ne begemotas.
Kolega iš 15min Tomas Markelevičius siūlė turėti kokius 500–700 Eur grynais, o fotografas Vytautas Dranginis rimtu veidu tvirtino, kad paklausiausia Dakaro valiuta yra miegas – jo trūksta visiems!
Taigi, nors atsakymai ir skirtingi, ko gero, visi kolegos teisūs, nes visų patirtis labai skirtinga. Tiesa, kiek nustebino Vitoldo patarimas turėti slidininko akinius (kad vėjas smėlio į akis nepripūstų), multifunkcinę skarelę veidui ir kaklui apsaugoti nuo saulės ir smėlio, greitai džiūstančius alpinistų rankšluosčius (nes nėra laiko juos džiovinti) ir lenktinį peiliuką (kuris visad praverčia). Tiesa, Vytautas Dranginis dar pasiūlė pasiimti izoliacijos. Ir ne tik laidams tvirtinti. Dar – pampersinių servetėlių rankoms nusivalyti, nes ne visuomet yra sąlygos jas nusiplauti.
Akinius ir peiliuką turiu, nes Alpėse esu buvęs bent kelis kartus ir labai įvairiu oru. Bet visa kita man buvo mįslė.
Štai kaip vos nesusimoviau su palapine. Per „Lietuvos metų automobilio“ 2018 m. ceremoniją Mindaugui Plukiui (jis į Dakarą kaip žurnalistas važiuoja nuosavu „Nissan Navara“) leptelėjau: ar man tikrai reikia vežtis palapinę (nes lagamine trūksta vietos), ar priimsi, jei reikės? Kolegai toks klausimas pasirodė keistas. Tik vėliau sužinojau, kad visi vežasi vienvietes palapines, kurios išsiskleidžia pačios. Nes taip greičiau. Tai logiška, kad dviem vienvietėje ankšta... Dabar jau tik juokas ima.
Na, bet arbatinukui atleistina. Susiradau garaže dvivietę „sraigę“ (taip pakrikštijome ją daugkartinių baidarių žygių metu), patikrinau, ar įmanoma ją pastatyti ant sniego (savo kieme), ar telpa į vidutinį lagaminą greta šiltų kojinių ir tuzino marškinėlių, kelių žvėrienos konservų, kuriuos paruošė draugai, ir tiek žinių.
Kas yra geras miegmaišis?
Miegmaišio, batų, pripučiamo takelio nukeliavau į parduotuvę „Armijai ir civiliams“. Geras miegmaišis kainuoja apie 200 Eur, bet galima rasti kompromisinių variantų už 120.
Bet dėl viso pikto nusprendžiau užsukti ir į alpinistų Meką – Tado Jeršovo parduotuvę „Lukla.lt“. Kol išsimatavau kelis miegmaišius (mano ūgis 190 cm kelia papildomų reikalavimų), ant specialios akmenų pakylos išmokau tikrinti batus (kad nespaustų pirštų atsakingu momentu), dar savo malonumui pasimatavau 800 Eur kainuojančią superstriukę, skirtą kopiantiems į Everestą (o Dieve, kokia minkšta, lengva ir šilta), ir vakaras atėjo.
Bet Tadas ne tik verslininkas, o ir puikus 15min bičiulis – dovanų kolegoms (dalyvaujantiems Dakare) įdėjo ir trispalvių multifunkcinių skarelių. Dar nežinau, kam jas dovanosiu: ar Stephane'ui Peterhanseliui, ar lietuviams, ar paprastiems
Bolivijos žmonėms (jų tautinės spalvos panašios į Lietuvos). O jūs filme pažiūrėkite, kiek daug būdų tas skareles naudoti pagal paskirtį. O aš pirmą skarelę dovanoju Vaidotui, kuriam saulė, besislepianti už debesų, jau nusvilino kaklą.
Trys telefonai ir baterijos
Dar vienas svarbus punktas – aparatūra. Svorio kiekis, kurį su savimi galėjau pasiimti į Dakarą – ribotas. Tai kaip rasti aparatą, kuris ir filmuotų, ir fotografuotų, ir skambintų, ir kažkokias išskirtines nuotraukas darytų?
Galiausiai apsisprendžiau: imu seną Samsung (jei veiktų lietuviška kortelė), naują CAT S41 (nes jo baterijos talpa 5000 mAh) ir naują „Huawei Mate 10 Pro“. Nes jis yra didžiausia naujiena – ir puikiai fotografuojanti (Leica linzės), ir taupanti energiją dėl modernesnio, efektyvesnio procesoriaus. Ir turinti puikų priedą – 360 laipsnių kamerą, su kuria galiu daryti išskirtines nuotraukas.
Mate 10 daro puikias nuotraukas naktį, naudojant monochrominį režimą, juo galima filmuoti ilguosius intervalus (palapinės statymas ant sniego), sulėtinti dinamiškus epizodus, ir t.t.
Naujųjų metų sutikimas
Anksčiau, kai Dakaras prasidėdavo gruodį ar pačioje sausio pradžioje, visi Lietuvos ekipažai Naujuosius sutikdavo ne namuose. Tačiau šiemet startas tik sausio 6 d. Tad didžioji dalis mūsų lenktynininkų ir mechanikų išskrido sausio 2 d. Paskutinis Limą pasieks, rodos, motociklininko Balio Bardausko komandos vadovas Carlosas Brebbia – sausio 3 d. vakarą.
Taigi man teko unikali galimybė Naujuosius su „Agrorodeo“ komanda sutikti net tris kartus. Pirmą kartą, skrendant kažkur virš Brazilijos, dar lėktuve. Tuo metu, kai mums iki Limos buvo likę skristi dar dvi valandas, Lietuva jau pasitiko 2018-uosius. Pas mus tuo metu buvo vis dar 2017-ieji, gruodžio 31-oji, apie 17 val. O už lėktuvo iliuminatoriaus – šviesu.
Keistas jausmas suvokti, kad skrendi aplink Žemę per septynias laiko juostas.
Lygiai taip pat neįprasta matyti Vaidotą, prie kiekvieno tautiečio lėktuve sėdinčio atokiau, prieinantį ir jam būdingu stiliumi pliaukštelint per petį: ateik, Naujuosius pasitiksime visi kartu, broliškai.
Limoje nusileidome tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo nutilę fejerverkai. O čia – tik 19 val., pats Naujųjų laukimas, masinis žmonių judėjimas, puošimasis.
Nors iš tiesų, prisiklausęs pasakojimų apie fantastišką Naujųjų sutikimą Limoje (žmonės nuo didžiulės uolos, ant kurios išsidėstęs miesto centras, šaudo į vandenyną fejerverkus), slapta tikėjausi, kad kartu su Dakaro kariais ten spėsime nukakti iki vidurnakčio (Lima didelis ilgas miestas). Tačiau Vaidotas iš anksto (lyg ir juokais) pareiškė, kad Naujuosius Peru laiku pasitiks miegodamas, o Saulius pažadėjo, kad „gal kur nors išlįsim, nes vaizdas tikrai įspūdingas“.
Kaip tarėme, taip padarėme, Vaidotui leidome ilsėtis – kuo greičiau adaptuotis prie laiko skirtumo.
Jei atvirai, Vaidotas savo disciplina labai maloniai stebina, stengiasi išsimiegoti. Būkime atviri, jiems Naujieji metai prasidės sausio 6-ąją. O sausio 1-oji – tik galimybė atversti naują kalendoriaus lapą. Gal trečias kartas nemeluos?
