O jei esate tiesiog žurnalistas iš Lietuvos, nepatingėkite laisvalaikiu (jo paprastai nebūna) pastudijuoti kelio knygos ir pasikonsultuoti su šturmanais. Jie bent jau iš savos patirties pasakys, kuriuose ruožuose kokių vaizdų galima tikėtis.
Tačiau akivaizdu, kad įspūdingiausios, dramatiškiausios Dakaro nuotraukos dažniausiai padaromos dviejuose taškuose.
Pirmas – jums puikiai žinomas lenktynininkų tariamas žodis fešfešas. Tai – savita smėlio (man panašiau į molį) struktūra.
Miltai, kurie, automobiliui stabdant, slystant šonu susisuka be proto gražiais ratilais, kyla į viršų skeveldromis, čaižančiomis fotografų kūnus ir aparatūrą.
Po to dar ilgai kabo ore, varydami lenktynininkus į neviltį.
Fotografuoti galima ir telefonu
Pasirinkus tinkamą apšvietimo kampą, gerai įsižiūrėjus, kurioje vietoje fešfešo gausiausia, net ir su telefonu galima padaryti įspūdingų kadrų. Nebekalbu jau apie profesionalius fotografus, nardančius po dulkes ir pyškinančius šiuos gamtos kūrinius tiek plačiakampiais objektyvais, tiek „televikais“ (tolimo židinio nuotolio optika).
Tokios pačios fotografo pastangos įprastame smėlyje sukurtų žymiai blankesnį rezultatą – dulkės, ir tiek, be aiškios struktūros.
Kita vieta fotografijoms, itin smagi kepinant saulei (temperatūra Argentinoje pakildavo iki 45 laipsnių) – upės ir upeliukai. Jei nesiruošiate dalyvauti parodose, o tik norite įspūdingų kadrų, juos čia galite sukurti ir telefonu. Svarbu, kad jis būtų apsaugotas nuo vandens purslų – jų juk neišvengsite.
Šiais metais tuose ruožuose, kuriuose teko pabuvoti, dauguma upių, deja, buvo išdžiūvusios. Todėl „purslų įamžinimu“ pavyko užsiimti tik „Super Fianbalos“ ruože Argentinoje. Pasižiūrėkite, kaip tai atrodė.
