Kitą pusę paaukojau miegui – vidutiniškai po 3 valandas kievieną naktį (per tiek laiko galima parašyti ir sumontuoti dar du Dakaro dienoraščio siužetus). Antraip organizmas vieną dieną pasakytų „sudie“ ir nulūžtum vidury dienos. Nors ką čia slėpti – lūžinėjome visi. Ypač aukštikalnėse, apie kurias jau rašiau.
Tad 15-asis Dakaro dienoraštis bus eklektiškas, sudėtinis. Kiekviena šios galerijos nuotrauka galėtų virsti atskiru straipsniu: kas, kur, kaip įvyko... Dienoraštį pradėsiu trumpu siužetu apie tai, kaip viskas prasidėjo. Ir kaip baigėsi Buenos Airėse.
Jau rašiau kad labiausiai iš proto dėl Dakaro eina Bolivijos žmonės. Bet atidarymas Peru, podiumas, lenktynių miestelis kariniame objekte Pentagonito (nuo žodžio Pentagonas) – patikėkite, nutylėti tokią aistrą būtų nusikaltimas. Pasižiūrėkite, kokias kilometrines eiles žmonės stovi vien tam, kad pajustų ypatingą atmosferą. Prieš „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ varžybas tokių eilių nebūna.
O dabar apie sveikatą ir mitybą – žmonių ir automobilių. Jau rašiau, kad aukštikalnės veikia ir gyvus organizmus, ir techniką.
Ne paslaptis, kad ne visi automobiliai, vežę žurnalistus į finišą, išgyveno. Jei mūsų kuklios komplektacijos bet specialiai ruošta išbandymams dyzelinė „Nissan Navara“ (Euro 5) nė karto nepavedė, tai viena iš naujų, kolegas vežusių, „Toyota Land Cruiser“ paskutinį kvapą išleido dar Peru – užsikimšo kietųjų dalelių filtras.
Filtrai kimšosi ir žmonėms. Tad sąmoningai stengėmės skystinti kraują dar būdami 2000 m aukštyje (daugiausia buvome pakilę iki 4650 m).
Kaip jautėmės tokiame aukštyje, jau rašiau. O dabar pasižiūrėkite, kaip gydėmės, kildami į kalnus, ką vartojome.
Be abejo, tai – pati nekalčiausia priemonė, nes vaistinėse galima įsigyti specialių preparatų su didele kofeino doze, kurie padeda labiau.
Kosminis Dakaro maistas
Ir dar keli potėpiai šiam pasakojimui apie mitybą. Dakaro dalyviai ne kartą yra kalbėję apie kuklų bivako mitybos racioną (na, bent jau iš bado nemirsi, jei ten užkandžiausi), apie papildomą pasistiprinimą ir jėgų atgavimą skanaujant keptų šonkauliukų Argentinos miestų restoranuose. Bet tie „šonkauliukai“ buvo išimtys. Dažniausiai užkandžiaudavome tada, kai tam būdavo laiko. Tarkime, bivake tarp darbų arba trasoje, siaučiant smėlio audrai.
Tokiu atveju labai gelbėdavo projekto #iGo2Dakar vyrukų bagažinėje gabenti kariuomenės maisto daviniai. Juose – ne tik šokoladas ar riešutai, bet ir, tarkime, grikių košė su kiauliena. Svarbiausia, kad, įpylęs šiek tiek vandens į specialų maišelį, galėdavome šį davinį pasišildyti. Jau vien dėl to grįžome į Lietuvą pakankamai sveikais skrandžiais. Pasižiūrėkite, kaip mums buvo skanu!
Lyrinis nukrypimas
Ir dar vienas lyrinis nukrypimas, kurio iki šiol neradau progos publikuoti. Bendravimas prieš startą su lenktynininkais vertas atskiro pasakojimo. Pasijuokdavome iš vakarykščių nuotykių, iš bivako maisto ar mechanikų, triūsusių visą naktį, sapnų. Aptardavome laukiančią trasą.
Štai Benediktą Vanagą fotogrfavau ir filmavau per smėlio audrą. Todėl dėvėjau slidinėjimo akinius, kurie apsaugo ir nuo UV bei keičia spalvą. Padžiazavome – iš esmės, norėdamas išsklaidyti jaudulį prieš startą, klausiau Benedikto bet ko. O nukrypome į kažkokius prisiminimus apie pirmąjį automobilį, kuris buvo, pasirodo, „Fiat“.
Išgėrę šnypščiančio aspirino ir užkramtę kareiviškos košės užsuksime į Pietų Amerikos degalines ir grožėsimės „Tuktukais“, zujančiais po didmiesčius kaip skruzdės. Apie tai skaitykite jau šį sekmadienį, vakare.