Beje, bivakas, į kurį Dakaro kariai persikelia pirmadienį, labai įdomios formos – kilometro ilgio ir tik šimto metrų pločio. Bet specifika ta pati, kaip ir pirmajame – smėlis, kopos, dulkės, karštis.
Tarp kitko, visi bivakai turi aiškią struktūrą ir netgi laužą, kuris uždegamas prieš vidurnaktį – tradicija, išlikusi dar nuo tų laikų, kai lenktynės vyko Afrikoje.
Bivakuose nemiega tik lyderiai – gamyklinės komandos, nuomojančios viešbučius ar prabangius kemperius. Visi kiti mėgaujasi nakvyne ant kieto grunto, naktinėmis generatorių simfonijomis, dirbančių mechanikų kaukšėjimais ir bendru šurmuliu, prie kurio galima priprasti jau po kelių nakvynių.
Žadėjau rašyti apie linksmus nuotykius. Pirmas nuotykis, kuris prajuokino mane patį, buvo dušas. Taip, bivake, šalia mums įprastų kilnojamų tualetų, yra analogiškos dušų būdelės. Įeini, užsidarai ir aklinoje tamsoje (jei prausiesi naktį) ieškai, kur muilą pasidėti ir vandenį atsisukti. Jis, beje, nei šiltas, nei šaltas, o toks, kokia lauko temperatūra.
Taigi, įšokęs į būdelę pirmą kartą ir įžiebęs vadinamąjį šachtininko prožektorių ant galvos, radau čiaupą. Tada prožektorių pakabinau kažkur palubėje ir puoliau trinkti galvą. Hmm, jausmelis nekoks, lyg būtų ne visai šampūnas. Pasiimu prožektorių, pasišviečiu – gryniausia tiesa. Per klaidą pagriebiau kremą nuo saulės. Taigi, plaukai neįdegs.
Tokia linksma įžanga. O dabar kviečiu pasivaikščioti po naktinį bivaką su Sauliumi Jurgelėnu, „Agrorodeo“ komandos šturmanu, dar vadinamu „Dakaro enciklopedija“.
