Vairuoja Mindaugas, jis yra treniravęsis mažesnėse Maroko kopose (ten dabar vyksta Merzubos ralis). O mes su Andriumi jį kritikuojame ir šaipomės.
Juokauju, morališkai palaikome ir giriame už kiekvieną meistriškai įveiktą smėlio bangą. Jei vertiesi per kopą per greitai ir vienas priekinis ratas, nusileidęs po šuolio, įsminga per giliai, „kūlverstukas“ garantuotas. Nors galima ir žvakę padaryti, smigti visu priekiu. Čia panašiai kaip dziudo metimas per petį: akimirką užsižiopsojai, ir viskas.
Peru važinėtis kopomis – masinis reikalas, ypač per Dakarą. Net neįsivaizduoju, kaip kartais vietiniai įsiropščia į smėlio kalnus ne kokiu nors „Hilux“, o paprastu „Hyundai Sante Fe“, kuris nėra tikras visureigis. KET to nedraudžia, nebent ties smėlio vėžėmis stovi ženklas „Privati teritorija“. Kartais tokie smėlio keliukai, ar bent jų pradžia, pažymėti padangomis ar baltais akmenimis.
O kopos čia piktos. Važiuoji kieta suakmenėjusio smėlio danga (primena Mėnulį, nors ten dar nebuvau), ir staiga išnyra klampus smėlio liežuvis. Tuomet turi persiprogramuoti. Ne automobilį – savo smegeninę. Nes užsikasusių, patikėkite, matėme ir pačių geriausių 4x4 automobilių.
Be abejo, pirmas dalykas, kurį privalai padaryti nusukdamas nuo paprasto vieškelio į kopas – bent perpus sumažinti oro slėgį padangose. „Nissanui“ mažinome iki 1,5 atmosferos. Lenktynininkai kartais susimažina ir iki vienos atmosferos.
Tada jautiesi užtikrinčiau ir turi skaityti kopas, atsižvelgti į jų spalvą ir nuspėti, kokie pavojai tyko. Jei matai vėžes, kylančias į stačią kopą, dar nereiškia, kad gali lėkti visu gazu – už keteros gali laukti siurprizas. Nes, kai nusiversi, smėlio maža nepasirodys. Todėl reikia važiuoti trajektorijomis, kurios padėtų išlaikyti pagreitį, nesustoti, judėti, kad ir lėtai. Bet tuo pačiu metu dairytis, kuria kryptimi galėtum pratęsti kelionę.
O, norint įgauti pagreitį, reikia rinktis tinkamą greitį. Jei važiuosi per lėtai, užklimpsi. Jei per greitai, gali nutikti kaip Benediktui ir daugeliui kitų Dakaro lenktynininkų. Netgi Cyrilisis Despresas ar Sebastianas Loebas čia daro klaidas.
Ne per greitai, bet ir ne lėtai
Bent jau man kopos pasirodė nenuspėjamos. Gali važiuoti pačia tvirčiausia danga ir staiga liuoktelėsi nuo skardžio arba krisi į duobę. Ir kaip gamta sukuria minkšto smėlio liežuvius, staiga išnyrančius prieš akis iš juodo smėlio plutos? Arba akmenų plotelius viduryje minkšto smėlyno. O kaip „fesh fesh“ miltus padengia plona kieta plutele? Kopos, spėju, daugeliui geriausių pasaulio pilotų yra dar neperskaityta knyga. O juo labiau mėgėjams.
Beje, apie mėgėjus – Peru gyventojus. Nuostabu, kad jie į kopas užvažiuoja net su „golfo“ klasės automobiliais, varomais tik priekiniu tiltu. Tokie vaizdai verčia žagtelėti. Ypač po to, ką patys patyrėme jau pirmos išvykos į smėlynus metu.
Vienu sakiniu nupasakoti kopų smėlio rūšis ir ypatumus – neįmanoma. Tiesiog viena rūšis keičia kitą, po to driekiasi akmenynas, galiausiai vėl neri į Nidos kopą primenantį smėlį Tokia gamtos dovana ir pasinaudojo Dakaro ralio rengėjai – gamtos įvairove, prie kurios vairuotojas turi akimirksniu prisitaikyti.
Pasižiūrėkite, kaip vairuoti sekėsi mums, kaip po kopas važinėja vietos gyventojai, kaip jie stebi Dakaro kovas.
