Benedikto Vanago šturmanas Sebastianas Rozwadowskis ir 15min kalbinta čia itin populiari motociklininkė iš Čekijos Gabriela Novotna prisipažino, kad tam ruošėsi iš anksto – namuose miegodavo specialioje palapinėje su išretintu oru. Todėl Dakare jiems buvo lengviau.
Tačiau Antano Juknevičiaus šturmanas Darius Vaičiulis šiemet Bolivijoje 4000–4600 m. aukštyje kankinosi, nors yra įkopęs į dvigubai aukštesnę dievų buveinę Everestą. Pasak Dariaus, iš anksto paruošti organizmo aukštikalnėms neįmanoma – juk ne veltui, prieš kopdami į aukščiausias viršūnes, alpinistai net po kelis kartus kyla į bazinę stovyklą, ten pagyvena, tuomet leidžiasi žemyn, vėl kyla, tokiu būdu pratindami organizmą prie mažėjančio slėgio ir staigių pokyčių. Tai užtrunka mėnesius. O Dakare prisitaikyti reikia per kelias dienas.
Pietų Amerikoje nėra laiko tokioms treniruotėms. Iš Ramiojo vandenyno pakrantės Peru iškart šokome kilometru aukščiau, po to iki 3000 m ir, galiausiai, keliaudami į Boliviją, aukštikalnių ligos simptomus pajutome padebesiuose – 4600 m aukštyje.
Tiesa, iš pradžių pamatę šalikelėse stoviniuojančius automobilius, nesupratome, kas vyksta. Kol Mindaugas pastebėjo, kad ima prasčiau traukti automobilis. Tad aukštikalnių liga pirmiausia sustabdė didžiulių „Kamazų“ ir „Tatrų“ vairuotojus. O vėliau atėjo ir mūsų eilė. Ypač kai nedidelės gelbėjimo operacijos metu šiek tiek palakstėme po sniego audrą 4600 m aukštyje.
Virš 3000 m – šiek tiek kitoks pasaulis
Kodėl daugelis lenktynininkų bijo aukštikalnių ir netgi nedalyvauja varžybose, jei jų etapas rengiamas tokiame aukštyje? Juk, tarkime, La Paso (Bolivija) gyventojai puikiai jaučiasi 3600 m virš jūros lygio, tai jiems yra kasdienybė.
Tad šiais metais, dėl liūčių ir nuošliaužų pavojaus atšaukus paskutinį etapą ir bivaką Tupizoje (Bolivija), Dakaro lenktynininkai nestojo poilsio – ilgai negalvoję susidėjo daiktus ir per naktį pervažiavo į Argentiną, Saltą, kuri yra įprastame 1200 m lygyje. Tikrai ne tik dėl šiltesnio klimato (nes Bolivijoje naktimis palapinėje reikia apsiginkluoti ir vilnonėmis kojinėmis).
Kalnų serpantinais vos pakilę iki 3000 m, pajutome, kad kažkas negerai, nors kai kurie ekipažo nariai jau buvo ne kartą slidinėję Alpių ledynuose. Vienam iš kolegų pradėjo klaikiai skaudėti galvą, vos ne iki pykinimo. Kitam – skrandį, padažnėjo vizitai pas „nykštukus“. Aš pats, jei tik bandydavau užbėgt į kokį kalnelį, kaipmat uždusdavau. Ne bet kaip, o tiesiog tarsi „užstrigdavo“ kvėpavimas, imdavo svaigti galva. Todėl pradėjau mąstyti kaip naras: kuo mažiau nereikalingų judesių, kurie sudegina deguonį.
Dėl tokio „bendro silpnumo“ lėčiau ėmė veikti ir smegenys – kartais save pagaudavau žiūrintį į ralio kelio knygą ir nesuprantantį, kur ji veda.
Slėgio pokyčius puikiai iliustravo kariški maisto daviniai, kuriuos vežasi projekto #iGo2Dakar vyrukai Mindaugas ir Andrius – šie vakuumuoti paketai taip išsipūtė, kad, rodės, tuoj sprogs.
Tiesa, dar venas bendras visiems aukštikalnių ligos simptomas – nesibaigiantis vangumas, mieguistumas. Jis ypač pavojingas vairuojant, todėl vairuotojai Bolivijoje nesigėdijo būti pakeisti – prašydavo nusnūsti bent 20 min.
Kaip kovojome su simptomais? Gėrėme daug skysčių (vandens ir kolos). Dar prieš pakildami iki 3000 m pradėjome vartoti aspiriną su vitaminu C. Kiti rinkosi tą pačią medžiagą su kofeinu. Bent jau man toks gydymo kursas nepakenkė: galvos neskaudėjo, o užstringantis kvėpavimas niekur nedingo.
Tiesa, Peru ir Bolivijos vaistinėse tikrai yra vaistų nuo šios ligos (viena iš sudėtinių dalių – kofeinas). Juos išbandė ir kolega Mindaugas Plukys, įspūdingo mūsų „Media“ automobilio „Nissan Navara“ savininkas. Galvos skausmas praėjo. O gal jo ir nebūtų, jei aukštikalnių ligai būtume pasiruošę iš anksto – pradėję „gydytis“ dar būdami įprastame aukštyje.
Tuomet kalnų viršūnės dovanotų vien tik džiaugsmą akims, o ne galvos skausmą. Tiesa, vienas kolega, išgėręs šių vaistų, juto širdies permušimus. Todėl mano nuomonė tokia: su aukštikalnėmis kiekvienas turėtų bandyti susidraugauti individualiai.
