Tarkime, skaitytojai klausia, kaip Benedikto Vanago mechanikams pavyksta keturias (na, jau dabar dešimtį – red. past) naktis iš eilės atkurti automobilį, kad jis galėtų tęsti pasirodymą Dakare. Bet juk tokia daugelio lenktynių, net ir paprastesnių, kasdienybė. Sakoma, kad ralis baigiasi tik kirtus finišo liniją (Dakaras – po uždarymo podiumo), o ne po avarijos. Todėl iki paskutinio kilometro prieš finišą reikia kovoti, nepasiduoti. Atšliuožti iki finišo kad ir trim ratais. Tad mechanikai dėl Benedikto Vanago automobilio gyvybės kovoja panašiai kaip medikai dėl paciento intensyvios terapijos skyriuje – iki pat finišo linijos. Arba iki kekvieno ryto, kuris, priklausomai nuo reglamento, prasideda 4-6 val. ryto.
„GF Pitlane“ mechanikų vadovas Darius Biesevičius, paklaustas, kaip jam su komanda pavyksta atkurti automobilį kuris, rodos, nebeturėjo važiuoti, nedaugžodžiauja: „Kai pasiraitoji rankoves, viskas įmanoma“.
Patikslinsiu, kad naktimis pluša ne tik B.Vanago auksarankiai su D.Biesevičium priešakyje. Visas bivakas (lenktynių miestelis) naktį nemiega: frezuoja, kala, gazuoja, virina. Ir iki paskutinės minutės, kol automobiliai vėl išrieda į startą. Nes, kokia avarija benutiktų, jei nepažeisti saugos lankai, jei veikia variklis (variklio bloko keisti negalima, bet viską kas aplink jį – be problemų), visa kita yra „tik gėlytės“. Profesionalai tokias užduotis gliaudo kaip saulėgrąžas. O kokio nors sparno ar grotelių pakeitimas – visiška kosmetika.
Tokia mechanikų dalia – jei automobilis dar taisytinas, būtina turėti iš anksto pasidėjus reikiamų dalių arba žinoti, kur galima greitai jų nusipirkti. Lietuvių komandose dirba daugybė profesionalų, apie kuriuos galima rašyti knygas. Tik jie nemėgsta perdėto dėmesio – tyliai, persimesdami vienu kitu žodžiu, keičia sankabas, pavarų dėžes, stabdžių diskus, stebules. Ir skaičiuoja nemiegotų bei miegotų naktų santykį. Pavyzdžiui, 10:2.
Tarkime, „Agrorodeo“ (Vaidoto ir Sauliaus) mechanikai man apskritai yra kosmosas – geležiniai žmonės. „Facebook“ juos rasite paskyroje „Dakar Wariors“. Be galo ištvermingi, sportiški, tvarkingi. Ir labai inteligentiški. Kiekvienas varžtelis, raktelis, netgi oro kompresoriaus žarna turi savo vietą. Kad, skubiai prireikus, visi žinotų, kur kas sudėta.
Jie išgyvena dėl kiekvieno starto ir yra pasirengę padėti specialiose zonose, kur tą padaryti leidžia taisyklės. Jie kaip kumštis, pasirengęs atremti smūgius iš visų pusių. Neveltui nuolat tariasi, ką reikėtų daryti vienu ar kitu atveju, kur gauti pagalbos. Kaip broliai. Todėl daugumą mechanikų lyginčiau su „supermenais“, kurie privalo viską mokėti ir išmanyti. Ar net atspėti, koks mazgas gali subyrėti netrukus ir iš anksto turėti pamainą.
Porą naktų miegojau palapinėje šalia ne tik „Agrorodeo“, bet ir techninės „GF Financing“ zonos. Vyrų nusiskundimų negirdėjau, tik įrankių kaukšėjimą per miegus. Nes to vyrai čia ir atvažiuoja – dirbti, kad būtų pasiektas rezultatas. Nes Dakaro dalyviai kasdien gali labai smarkiai apgadinti automobilį, bet vis tiek galės juo tęsti pasirodymą, jei turės patikimus mechanikus. Tiesa, jų darbas gali nueiti ir šuniui ant uodegos. Juk automobilis (arba motociklas) gali, tarkime, paskęsti kopose ar, maratono metu, kai draudžiama pagalba iš šalies, sustoti dėl kokios smulkmenos, ir viskas. Pabaiga.
Todėl kitas skaitytojų klausimas po itin sėkmingo lietuvių starto (V.Žala ir S.Jurgelėnas bendroje įskaitoje buvo 13-ti, kiti tautiečiai tilpo 20-tuke), ar lietuviai taikosi nukauti kokias nors užsienio žvaigždes, irgi, rodos, be atsakymo. Ir netgi pasiklausius Antano Juknevičiaus skaičiavimų apie galimą vietą šalia dešimtuko, spręsdamas pagal tai, ką matau šių metų Dakare, tebetvirtinu, kad jau vien finišas yra pergalė.
Nes net ir pats geriausias pilotas gali iškristi iš lenktynių netyčia maktelėjęs porą metrų į šalį ar nepamatęs duobės. Ar galima sakyti, kad mūsiškiai jau aplenkė Misterį WRC Sebastianą Loebą?
Ne. Jį tiesiog sustabdė kopos, mūsiškiai čia niekuo dėti. Tad nesvaikime.
Akivaizdu, kad tas pats S.Loebas, S.Peterhanselis, N. Al-Attyiah važiuoja greičiau už mūsų Dakaro karius. Nes turi kitas galimybes ruoštis ir visai kitos kartos automobilius. Kai pravažiuoja „Peugeot“ bagis, atrodo, kad kosminis laivas praskrido. Nebekalbu apie jo pakabos teikiamas galimybes, kurių neturi Vaidoto, Antano, Benedikto „Toyotos“. Negalima jų automoilių lyginti ir su „Toyota Gazoo Racing“ koviniais ginklais – skiriasi variklis, jo padėtis, pakaba. Tik „Toyota“ ženkliukas tas pats. O kur dar techninio palaikymo komanda, kurioje už kiekvieną varžtelį atsakingas vienas komandos narys.
Kad būtų aiškiau – gamyklinės komandos pagrindinius mazgus (pusašius, traukes, amortizatorius ir kt.) gali keisti kasdien – pagal patvirtintą sąrašą. Mūsų tautičiai keičia tik tuomet, kai akivaizdžiai genda arba lūžta. Nes taip 100 kartų pigiau. Puikus pavyzdys – V.Žalos „kamanės“ pusašio serijinis remontas Fianbaloje, nubloškęs jį žemyn dėl prarastų kelių valandų. Gamyklinėms komandoms tokie dalykai nutikti neturėtų, nes automobilių mazgai nauji.
Todėl į lietuvių dalyvavimą Dakare žiūrėčiau kaip į kasdienę dramą, kurios scenarijų redaguoja Dakaro dievai. Ir niekad neatspėsi, kas laukia rytoj. Todėl braukčiau šalin visą pompastiką (grįšime prie jos tik po finišo) ir pasakyčiau tiesiai šviesiai: kiekviena minutė šiems vyrams Dakaro ruožuose yra kova dėl išlikimo.
Į lietuvių dalyvavimą Dakare žiūrėčiau kaip į kasdienę dramą, kurios scenarijų redaguoja Dakaro dievai.
Jūs niekad nesužinosite ir nepamatysite, kuris pilotas, net ir grįžęs be priekinio stiklo (pabandykite be jo pasivažinėti po Lietuvos smėlynus), stengiasi šypsotis, nes neva taip ir turėjo būti. Ir teiraujasi, ar žurnalistai pasirengę pradėti tiesioginę transliaciją (oi, koks užsispyrimas, be jo – ne žingsnio). O kuris, išlipęs iš automobilio, neslepia emocijų ir sako: oi, kaip gera būti finiše... Ir kuris iš skausmo aikščioja šokinėdamas per kopas, bet vis tiek nepaleidžia vairo ir bando išspausti iš automobilio viską iki paskutinio arklio. Ir kuris bėga masažuoti maudžiančio kaklo ar stuburo.
Tai nerodoma televizijos žiniose. Bet mes, būdami čia, tai matome kiekvieną dieną. Todėl ir norisi po kiekvieno pasiekto finišo prieiti prie kiekvieno iš tautiečių ir broliškai apkabinti. Nes, žiūrėdami reportažus, nematote, kiek vidinių jėgų tai kainuoja. Kiek pastangų baigti trasą ir dar spėti pasiruošti rytojui. Apgalvoti kiekvieną smulkmeną – nuo kuro pylimo iki siurprizo visai komandai. Tarkime, Vaidas staiga sugalvoja nupirkti visai komandai vištienos – kad prisivalgytų iki soties. Saulius, matydamas, kad pluši prie kompiuterio, prieina, draugiškai informuoja apie rytojaus ruožo ypatumus ir net oro temperatūrą.
Kiekvienam sava Dakaras. Ir, tikėkimės, pirmą kartą Lietuvos respublikos istorijoje su keturiais sėkmingais finišais: Balio, Antano, Vaidoto, Benedikto ir jų pagalbininkų, kurie atsimiegos grįžę į Lietuvą.
P.S. Tarp kolegų jau trečią Dakao dieną nugirdau diskusiją: kas pasiilgo šeimos ir namų? Šis klausimas skamba žymiai dažniau nei „kas iš lietuvių Dakare pasirodys geriausiai“.
