Visos Dakaro naujienos (spauskite čia)
Pirmąjį Dakarą jis įveikė kartu su Benediktu Vanagu. Tai buvo 2013 metų maratonas, kai ekipažas patyrė keturias avarijas. Paskui sportininkų keliai išsiskyrė, nes ambicingasis B. Vanagas nepakluso šturmano kontrolei, neklausė jo diktuojamo tempo.
Prieš pasirodymus Dakaro maratone apie S.Jurgelėną dažniau buvo rašoma verslo rubrikose, nes jis vadovavo didelėms įmonėms, dirbo „Sanito“ generaliniu direktoriumi, „Umega“, „Agrowill Group“ valdybos pirmininku. Saulius ir dabar dalyvauja versle, investuoja, konsultuoja.
– Buvote rimtas žmogus, didelių įmonių vadovas ir staiga nuklydote į tokį rizikingą sportą...
– Kadaise susidomėjau visureigių sportu. Pažįstamas pardavinėjo visureigį. Tuomet tai atrodė labai didelis, galingas monstriukas. Išsyk nuvažiavau į varžybas, patiko. Dalyvavau įvairiose Lietuvos varžybose, o kadaise vienoje kompanijoje buvau viešai pasakęs, kad važiuosiu į Dakarą. Tuomet nežinojau nei kaip, nei kada, bet tai atrodė savaime suprantama.
2009 metais su Benediktu Vanagu dalyvavome Ladogos bekelės maratone Rusijoje. Po šio įvykio supratome, kad norisi važiuoti greičiau. Nulėkėme savęs išbandyti į „Šilko kelią“. Ten sekėsi visai neprastai, abiem patiko. Supratome, kad tai yra kone pusė Dakaro, abiem „įstrigo kablys“. Tiesa, prieš tai dar buvau Libijos dykumų lenktynėse, ten pasivažinėjau smėlio kopomis. Visa tai susidėjo ir lėmė, kad 2013 metais su Benediktu išvažiavome į Dakarą.
– Pirmasis Dakaras. Ar jis pateisino lūkesčius, ar to malonumo buvo pakankamai, ar daugiau buvo neigiamų emocijų?
– Pirmas Dakaras – tai pirmas prisvilęs blynas. Lūkesčiai buvo kitokie. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio man ši sporto šaka patinka, – ji susijusi su nežinomybe.
Tokia ralio reidų specifika – išvažiuoti į nepažįstamą teritoriją, kurioje laukia nežinomi išbandymai, nežinomos trasos. Svajojome apie finišą kiekvieną dieną, ne apie maratono finišą, o apie etapo finišą. Galiausiai pasiekėme maratono finišą. Skanus finišo skonis nuplovė visus blogus įspūdžius, visus sunkumus.
Pirmas Dakaras – tai pirmas prisvilęs blynas. Lūkesčiai buvo kitokie. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio man ši sporto šaka patinka, – ji susijusi su nežinomybe.
– Tai buvo istorinis jūsų Dakaras – tiek avarijų, tiek „stogų“ neturėjote per visą gyvenimą.
– Savo pirmaisiais pasiekimais, gerais rezultatais susižavėjome pirmuose greičio ruožuose. Atlėkėme septyniolikti. Kai už tavęs į startą stoja visame pasaulyje žinomi lenktynininkai, iki tol matyti per televizorių, kai tu gali su jais lenktyniauti, tai kaipgi to nedarysi?
Visiems aišku, kad mūsų, Dakaro pradinukų, tempas tuomet buvo per didelis, kad turėjome per daug nepamatuoto entuziazmo varžytis su geriausiais, nors tam nebuvome pasiruošę.
– Iš Benedikto automobilio persėdote pas kitą aštrų lenktynininką V.Žalą. Kaip pavyko suvaldyti tą jauną, greitą vaikiną? Juk su juo avarijų nepatyrėte.
– Su Vaidu turėjome pamoką pačiame pirmame Abu Dabio ralyje 2014 metais. Ten apvirtome tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje. Tada pasidarėme išvadas.
Kitas dalykas – ten abu jau šiek tiek supratome, kaip važiuoti smėlio kopomis, įsigilinome į niuansus, smėlio spalvas, atspalvius, bangas ir panašiai. Vaidas suprato, kad reikia klausyti šturmano, kad tokiu būdu prarasime mažiau laiko ir sveiki atvyksime į finišą.
– Su jūsų ekipažu gimė „Bitutės“ idėja – lietuviškas automobilis, kurį sukonstravo Darius Biesevičius. Kas tą sugalvojo?
Su Vaidu turėjome pamoką pačiame pirmame Abu Dabio ralyje 2014 metais. Ten apvirtome tiesiog automobilių stovėjimo aikštelėje. Tada pasidarėme išvadas.
– Stebėdami Dakarą, jame dalyvaujančius ekipažus, supratome, kad mūsų nelabai turtingos valstybės atstovams teks kautis dėl vietų antrame ar trečiame dešimtuke, būsime arba 22, arba 33 ir panašiai. Tad ir pagalvojau, kad gal geriau kautis dėl pirmųjų vietų automobilių klasėje.
Tuo metu buvo T3 grupė, mačiau galimybę joje varžytis. Ta mintimi pasidalijau su Dariumi. O jis mechanikas pramuštgalvis, imlus naujoms idėjoms, jam norisi kurti automobilius. Taip ir pradėjome. Darius pradėjo naujojo automobilio gamybą, aš užsiėmiau rinkodara, o Vaidas rūpinosi bandymais.
– Du startai 2016-aisiais ir 2017-aisiais, du nesėkmingi Dakarai su „Bitute“. Išvados? Galima Lietuvoje sukurti konkurencingą lenktynių automobilį?
– Galima. Klausimas tik dėl jo konkurencingumo. Viskas priklausys nuo to, kiek pinigų į jį įdėsi, kokio brangumo agregatus pirksi, kiek laiko skirsi bandymams. Vien testavimas kainuoja 50 000–100 000 eurų.
– Iš ko mokėtės šturmanavimo paslapčių?
– Prieš važiuodamas į Libiją 2009 metais naudojausi internetu, ėmiau skaityti viską, kas tik įmanoma, apie dykumas, kopas. Tos varžybos nebuvo labai greitos, tad turėjau galimybę apsižvalgyti, susipažinti. Paskui dalyvavau ralio lenktynėse „Šilko kelias“. Aš esu smalsus, nesivaržau bendrauti ir klausinėti. Tame ralyje ėjau, draugavau, bendravau su kitais šturmanais, klausiau, sakiau, ei, važiuoju pirmąsyk, prašau man paaiškinkit. Tai buvo ir „KamAZ“ šturmanai, ir „Volkswagen“ bei „Toyota“ gamyklinių komandų šturmanai. Tada supratau, kad visi turi skirtingą metodiką, kelio knygos informaciją žymi skirtingomis spalvomis, skirtingai aiškina pilotui.
Taigi pirmasis „Šilko kelias“ 2009 metais buvo gera mokykla, pradinė klasė. Antrajame „Šilko kelyje“ 2010 metais išmokau naudotis interneto informacija, netgi įvairiuose tinklalapiuose peržiūrint turistų nuotraukas susidaryti vaizdą, kokia danga, koks smėlis, kokie kalnai mūsų laukia. Su vairuotoju suderinome savą žodynėlį ir galėjome važiuoti.
(...)
Važiuojam išpirkti metų nuodėmių. Ten važiuoja žmonės, kurie kasdien ieško iššūkių, kurie yra neramūs, kuriems reikia išbandyti save.
– Pakalbėkime apie šio renginio filosofiją. Kiekvienas ekipažas metus vargsta, ruošdamasis šiam renginiui, renka pinigus, „atidirba“ rėmėjams ir t.t. Tuomet sumoka didelius pinigus ir atsiduria „pekloje“, kitaip tariant, nusiperka vietą pragare. Kas tai yra? Sadomazochizmas? Likimo nuobauda?
– Važiuojam išpirkti metų nuodėmių. Ten važiuoja žmonės, kurie kasdien ieško iššūkių, kurie yra neramūs, kuriems reikia išbandyti save, įrodyti sau ir kitiems, kad yra geriausias, greičiausias, kiečiausias. Matyt, tai ir „veža“ – įrodyti sau ir kitiems, kad esi kietas. Kartais tai atrodo keista, bet pasaulyje yra ir daugiau keistų užsiėmimų, tokių kaip alpinizmas, plaukimas jachtomis ir panašiai. Žmonės kariauja, kariauja ne su dykuma, ne vienas su kitu, o su savimi, su savo emocijomis, su per dideliu noru viršyti savo galimybes, su savo demotyvacija ir tinginyste. Tad jeigu nori pasiekti gerą rezultatą, tu pirmiausia savyje turi laimėti visus šiuos mikromūšius.
– Ar egzistuoja Dakaro sindromas?
– Manau, kad taip. Tam pritars dauguma ten pabuvojusių. Daugelis ten noriai grįžta bet kokiu amplua.
(...)
– Ar ekipažo nariai gali keistis pareigomis – šturmanas vairuoti, o vairuotojas naviguoti?
– Ekipažo nariai yra lygūs ir vaidmenų pasikeitimai nėra ribojami. Dėl to ekipažo nariai vadinami taip: „pirmas vairuotojas“ ir „antras vairuotojas“.
