Turėti savoje komandoje Biesą yra sėkmė. Būtent Bieso pravarde Darius žinomas geriausiai. Pravardė yra sutrumpinta jo pavardė, tačiau ji atspindi žmogaus charakterį: neramus, iššūkių visada norintis vyras, turintis daug energijos, kaip sakoma, „geras batareikas“. Jis ne tik dirba lenktynių mechaniku, bet ir pats kartais sėda prie savo sukonstruoto automobilio vairo ir išvažiuoja į lenktynių trasą.
Aplinkiniams pasitikėjimo suteikia ne tik jo tiesus, atviras charakteris, bet ir kresnas stotas, didelės rankos, atrodo, tuoj, va, ateis Biesas, paims mašiniuką į tas rankas ir vėl sulipdys, sudėlios viską į vietas. Rodos, kad jis neturi neišsprendžiamų problemų. Ir tai įrodė daugybę kartų, kai avarijoje nukentėjusi mašina po bemiegės nakties vėl grįžta į trasą.
– Kaip tu patekai tarp tų Dakaro bepročių?
– Pirmąsyk Dakare atsidūriau 2008 metais. Tuomet su A.Petraičiu nuvažiavau į Lisaboną. Buvo tik nuotykių ir nieko daugiau. Apsisukome ir namo. Afrikos tada nemačiau, tačiau buvau buvęs kitokiuose raliuose Libijoje ir Tunise.
– Iš šalies atrodo, kad lenktynininku būti paprasčiau – įveikei etapą, susakei problemas mechanikams, atidavei mašiną į geras rankas ir nuėjai miegoti. O mechanikams reikia per naktį stengtis, kad mašina būtų paruošta startui.
– Viskas priklauso nuo to, kaip sekasi. Jeigu mašina važiuoja pirmuose dešimtukuose, grįžta į stovyklą gana anksti iki vakaro, tada viskas gerai, pasidarai būtinuosius darbus ir eini miegoti, turi normalią naktį.
O kiek tokių „normalių“ naktų maratone būna?
Ko gero, pusė.
– O kiek tokių „normalių“ naktų maratone būna?
– Ko gero, pusė. Po nemiegotos nakties turi įveikti kelių šimtų kilometrų atstumą iki kitos stovyklos, ten įsikurti ir laukti ekipažo, kuris gal vėl grįš po nuotykių...
(...)
– Kiek Dakarų esi įveikęs?
– Gal kokius šešis.
– Kuris buvo lengviausias?
– Lengviausias buvo pirmasis 2009 metais su A.Petraičiu, kai jis finišavo 25 vietoje. Jis važiavo gana ramiai, mašinos nelaužė. Ji buvo nauja, viskas gerai veikė. „Oscar“ tuo metu buvo geras automobilis.
– O sunkiausias?
– Na, turbūt 2018 metai. Bet ir 2017 metų maratonas su V.Žala buvo labai sunkus. Žiauriai nesisekė. Nesėkmės nuo pirmos iki paskutinės dienos.
(...)
– Sakei, kad maratonų sunkumą matuoji nemiegotomis naktimis. Koks rekordas?
– Anksčiau galvojau, kad visko mačiau, kad tai, kas sunkiausia, jau praeityje, bet po 2018 metų Dakaro pakeičiau nuomonę. Buvo dar sunkiau ir turbūt tam ribų nėra. 12 nemiegotų naktų iš 14 – naujas rekordas.
(…)
Vienu metu fotografas Tomas Tumalovičius sakė, gal aš jau „nefotkinsiu“ sudaužytos B.Vanago mašinos ir nekelsiu į internetą, nereikia žmonių nervinti...
– Mums stebint maratoną Lietuvoje atrodė, kad jums, mechanikams, sunkiausi buvo 2013 metai, kai Benediktas daugybę kartų vertėsi...
– Taip, tada nebuvo liūdna. Vienu metu fotografas Tomas Tumalovičius sakė, gal aš jau „nefotkinsiu“ sudaužytos B.Vanago mašinos ir nekelsiu į internetą, nereikia žmonių nervinti...
2013-ieji ir 2018-ieji buvo panašūs. Pradžioje Dakaro naujokai įsisiautėjo: prologe vyrai šovė į 17 vietą. Benediktas ateina ir sako: „Ar tu matei, kas startuoja po mūsų?“ Aš jam sakau, kad norėsiu pažiūrėti, kas po dviejų savaičių bus už jo. Tada iš to džiaugsmo ėmė lėkti ir antrą dieną. „Stogas“. Buvo naktis be miego, susitaisėm, išvažiavo – vėl „stogas“. Keturi „stogai“ ir dar du rimti nuotykiai. Mums prireikė šešių priekinių stiklų. Kas vakarą lauki mašinos ir jau žinai, kad bus bėdų. Peru yra ta šalis, kurioje Benediktui nesiseka. Taip buvo ir 2013, ir 2018 metais. Nežinau, kaip seksis 2019-aisiais.
Ir 2013, ir 2018 metais baigėsi degalai. Benas stengiasi visada vežtis kuo mažiau degalų, nors realiai iš anksto nežinodavome, kiek tiksliai sunaudos. Norėdamas išvengti tokių nuotykių, kai mašina sustoja dėl degalų stokos, pasitaręs su šturmanu įpildavau daugiau...
Paskutinę 2018 metų maratono dieną sėdime visi mechanikai prie vieno stalo, pusryčiaujame ir kalbame. V.Žalos mechanikas Evka man ir sako: „Nu ką, Biesai, atidirbai už visus pinigus, šiandien liko tik 120 kilometrų ir finišas, gali eiti viskio išgert.“ „Nu jo, – sakau, – atidirbau, bet palauk, o kur vyšnia ant torto?“
Po pietų prieina Evka ir sako: „O tai iš kur tu, Biesai, žinojai?“ Pasirodo, B.Vanagas dar vieną „stogą padarė“. Žmonės buvo pasistatę palapinę šalia trasos lenktynių pažiūrėti. Visa laimė, jie iš tos vietos buvo pasitraukę. Tai Benas ant tos palapinės, ant tų dešrelių ir nusileido.
– Betgi protingas žmogus Benas. Ir patyręs jau.
– Aš ir taip galvoju. Bet būna kitaip. Prisimenu, kai Benas važiavo su Andrejumi Rudnickiu. Grįžta mašina į stovyklą be priekio. Nėra sparnų, kapoto, radiatorių. Sakau, kas gi čia dabar buvo? Benas išlipa iš mašinos ir pasakoja: „Žinai, tas atbulomis važiavo, mums kad kirto.“ Sakau: „Benai, bet tas turėjo atbulomis bent 160 km/val. važiuoti...“ O jis vis tiek pasakoja visiems tą pasaką ir pats ja tiki.
Lygiai taip, kaip ir su ta karve. Buvo elementari avarija, tačiau bėda buvo suversta karvei. Juk žinome, kad argentiniečiai daug karvių augina...
Tada A.Rudnickiui ir sakau: „Sakyk, kas čia buvo? Nėra tokių mašinų, kurios taip greitai atbulomis važiuotų.“ Andrejus ir sako: „Nu koks atbulas??? Kilom visu greičiu į kopą, o viršuje mašina ant keteros pakibusi. Benas kad kalė jam į užpakalį, tai jam nei kasti, nei stumti nereikėjo, pati persirito per kopą.“
Lygiai taip, kaip ir su ta karve. Buvo elementari avarija, tačiau bėda buvo suversta karvei. Juk žinome, kad argentiniečiai daug karvių augina... Aš suprantu, kad kartais reikia save pateisinti prieš rėmėjus, sirgalius.
Kita vertus, jei nebūtų tiek istorijų, tai Dakaras Lietuvoje nebūtų toks populiarus. Dabar, kai vyksta Dakaro ralis, nueik bet kuriame kaime ir bobutės paklausk, ir ta žinos...
– Žmonės lygina, kuris geresnis, – Antanas ar Benas? Tu juos pažįsti bene geriausiai. Ką manai?
– Yra trečias, Vaidotas. Jis pats geriausias lenktynininkas. Žinoma, dar patirties jam trūksta.
Antanas yra suktas kaip velnias. Vienam Dakare vos jo neprimušiau. Jis mano žodžius iškreipė, pasakė atvirkščiai. Tai buvo tais metais, kai jis važiavo su „FJ Cruiser“. Nelaikė kai kurios detalės ir jis prie visų mane apkaltino, kad mano blogas sprendimas. Nors prieš lenktynes aš jam sakiau, kad taip bus... Tačiau jis neklausė, sakė, neaiškink, aš žinau... Tada aš jo nemušiau...
Dakare būna karštų istorijų, būna... Visi labai pavargę, aistrų kyla greitai. Vienais metais aistrų buvo ir tarp lietuvių. Ekipažas paklydo ir vairuotojas paliko šturmaną kopose. Tas ėjo 6 kilometrus kopomis, kol pasivijo mašiną. Šturmanas buvo ne tik šturmanas, bet ir to projekto rėmėjas. Grįžę stovykloje jie susimušė. Šturmanas pasakė: „Gana, aš skrendu namo.“ Tada atsisėdo vienas viename stovyklos kampe, kitas kitame ir sėdi. Aš iš mechanikų gavau naminės degtinės, įpyliau dvi stiklines ir nuėjau „gesinti“ gaisro. Nors abu buvo abstinentai, tačiau sugirdžiau aš jiems po dozę. Ir tai padėjo. Po kiek laiko abu vėl sugrįžo prie mašinos ir pasakė: „Biesai, ar turi dar to gerojo?“ Smagu, kad jie pasiekė finišą, nors patyrė dar nuotykių, avariją.
Yra trečias, Vaidotas. Jis pats geriausias lenktynininkas. Žinoma, dar patirties jam trūksta.
– Tačiau šiais laikais gal mūsų lenktynininkai labiau patyrę, gal klaidų ir aistrų būna mažiau?
– Būna visko. Sakiau, kad 2013 ir 2018 metai buvo labai panašūs, klaidos panašios.
Prisimenu epizodą, kai Benediktas užėmė ketvirtą vietą etape. „Eurosportas“ rodo, visi sveikina. Benas „ant bangos“. Aš jam tada ir sakau: „Benai, aš tokį vaizdą jau mačiau kadaise Peru, žinom abu, kuo tai baigėsi.“ O jis: „Biesai, tu neaiškink, čia jau ne tas lygis.“ Aš sakau: „Man tai tas pats. Bet tu pagalvok – per „Eurosportą“ tave parodė, esame absoliučioje įskaitoje devyniolikti, iki finišo liko 1,5 dienos. Kraunam į automobilį tris atsargines padangas, prisipilam reikiamą kiekį degalų ir ramiai važiuojame į finišą.“ Taip pakalbėjome ir, atrodo, visi sutikome.
Tačiau štai rytas, startas. Benas nuvažiuoja į startą, stovi ketvirtas tarp visų lyderių, pasižiūri – Nassero Al-Attiyah automobilyje du atsarginiai ratai, pas kitus irgi. Skambina man: „Biesai, kur jūs esate?“ O mes važiuojame pakeliui. Benas sako: „Atvažiuokit, reikia ištraukti kurą, išimti vieną atsarginį ratą.“ „Benai, – sakau, – nusiramink, viską mes vakar sutarėme, neleisiu nė vieno mechaniko iš mašinos, neišlips nė vienas.“
Tada sėdime ir matome – atneša žurnalistas atsarginį ratą. Na ką, dėjome tą atsarginį ratą vidun, tada aš ir sakau mechanikams: „Chebra, jis daugiau nei 100 kilometrų nenuvažiuos šiandien, planuokime servisą kitaip.“ Nuvažiavome finišo link 50 kilometrų, laukiame, žinau, kad bus reikalų. Žiūrime, finišuoja pirmas, antras, dešimtas, dvidešimtas, o mūsiškių nėra. Sakau, palaukim, tuoj paskambins.
Taip ir buvo. Skambina Benas, sako: „Biesai, mašina netraukia.“ Aš klausiu: „Ką atlikai?“ „Nu, – sako, – apsivertėm truputį.“ Sakau: „Ar dar važiuoja?“ „Nu važiuoja“, – sako. Tai sakau: „Ir važiuokite į finišą.“ Kokias tris valandas jie prarado tame ruože. Sutinkame juos finiše, mašina, aišku, pavoliota normaliai. Atsidarau variklio gaubtą, žiūriu, oro paėmimo vamzdžiai prispausti, tik reikėjo pakelti gaubtą ir atlaisvinti vamzdžius. Sakau šturmanui: „Tai ką, negalėjote atidaryti gaubto ir pažiūrėti į variklį?“ O jis ir sako: „Tai ir gerai, kad netraukė, nes būtume darsyk žiebę...“
Čia kalba ne apie vieną žmogų, ne tik apie Beną. Psichologija panaši visų vairuotojų. Tačiau yra dar šturmanų, kurie valdo situaciją. Saulius Jurgelėnas šaunuolis, jis moka suvaldyti situacijas.
Matei tokių žmonių, kurie palūžta?
Faktas. Ne vieną.
Mano darbas man patinka dėl to, kad čia sutinki įdomių asmenybių. Čia suvažiuoja žmonės, kurių retai sutiksi normaliame gyvenime. Įvairiausių. Nuo A iki Z. Čia nėra eilinių...
(...)
– Kuo tas Biesas toks ypatingas? O tu pyksti, jei vadina Biesu?
– Manęs niekas kitaip ir nevadina. O dėl ypatingumo? Mano sėkmė gal tokia, kad aš su visais gyvenu draugiškai, su visais sutariu.
A.Lekavičius mane išmokė, kaip reikia bendrauti su žmonėmis. Automobilių sporte daug intrigų, pykčių, apkalbų. Dirbau įvairiose komandose – visi pešasi, konkuruoja, intriguoja. Kai nuėjau dirbti pas Arūną, žiūriu, kad visiems viskas gerai ir aplinkiniai geranoriškai nusiteikę.
Kai tu su žmonėmis gerai, tai ir jie tau atsilygina gerumu. Prisimenu 2013 metus, kai mes dirbdavome per naktis, tai vieną vakarą ateina kitos komandos mechanikai ir sako: „Biesai, sakyk, ką reikia padaryti, mes galime padėti.“ Ir jie padėjo. Tai yra labai gražu, nes jiems tas darbas nepriklausė, jie turėjo eiti miegoti. Kitą vakarą atėjo kitos komandos mechanikas. Paskui visi sako, kad Biesas padarė. O iš tikrųjų tai padarė „šaika“.
(...)
– Tai, pasak tavęs, kiekvienas gali įveikti Dakarą?
– Ne kiekvienas. Tam reikia didžiulio noro, užsispyrimo. Kosminio. Nes sėdėdamas minkštame fotelyje ir žiūrėdamas TV transliacijas nori dažnas. Tačiau kai reikia pamojuoti kastuvu oro temperatūrai siekiant 50 laipsnių karščio ir vilkint nedegios medžiagos kombinezoną, tuomet noras būna vienintelis – kad kas nors mane iš čia paimtų.
– Matei tokių žmonių, kurie palūžta?
Kai grįžti, tai sakai, kad niekada nevažiuosi. Kai praeina pusė metų, tada pradedi galvoti, kad ten buvo visai gerai. Nusibosta tas geras gyvenimas namuose.
– Faktas. Ne vieną.
– Lietuviai tame kontekste stiprūs?
– Tie, kurie ten atvažiuoja, – taip. Jie jau namuose supranta, kas jų laukia.
– Yra toks Dakaro virusas...
– Yra, yra. Kai grįžti, tai sakai, kad niekada nevažiuosi. Bet praeina kiek laiko ir vėl nori. Kai praeina pusė metų, tada pradedi galvoti, kad ten buvo visai gerai. Nusibosta tas geras gyvenimas namuose.
