Dakaro ralio ištvermės iššūkį buvo priėmę 5 lietuviai motociklininkai. Pirmasis Dakaro ralyje 1995 metais savo vardą įrašė daugkartinis Lietuvos ralio čempionas Romualdas Beresnevičius. Nors tada, važiavęs „Honda Africa Twin“ motociklu, lenktynininkas nefinišavo, 2000 m. jis tapo pirmuoju lietuviu, sėkmingai ralį baigusiu automobilių kategorijoje.
Motociklininkai – individualistai
2009 m. startavo net trys Lietuvos motociklininkai: patyrę traumas ir ralio neužbaigę Šarūnas Paliokas ir Balys Bardauskas bei 99-oje pozicijoje finišavęs Mindaugas Slapšys.
2012 ir 2013 metais važiavo Gintautas Igaris – 2012-aisiais finišą jis pasiekė 81-as. Šįmet, po beveik 10 metų, antrą kartą į startą vėl sugrįžo B.Bardauskas.
2009-aisiais motociklų kategorijoje startavo net 235 dalyviai. Finišą pasiekė daugmaž pusė jų ir pirmasis lietuvis motociklininkas Mindaugas Slapšys. Vėliau, 2016-aisiais M.Slapšys dalyvavo ralyje kaip A.Juknevičiaus šturmanas; ekipažas užėmė 27-ąją vietą bendroje automobilių įskaitoje. Sportininkas neslepia, kad šie du įgyvendinti iššūkiai – tai artėjimas svajonės link – Dakaro ralį įveikti pilotuojant automobilį.
Abu kartus pasiekęs finišą (ir dar vieną kartą Dakarą stebėjęs kaip žiūrovas), M.Slapšys gali daryti šiokias tokias išvadas ir palyginti kuo Dakaras skiriasi šiose klasėse, ir kuo panašus: „Iš esmės automobilio ir motociklo tema yra ir panaši, ir labai skirtinga. Panaši bendriniu varžybų pobūdžiu tuo, kad ir vieni, ir kiti susiduria su įvairiausiais iššūkiais, netikėtumais. Dakare jų apstu. Kad ir patiems geriausiems top pilotams viena diena visada būna „juoda“, o mėgėjams tų juodų dienų būna daugiau.
O skirtinga tuo, kad motociklo vairuotojai važiuoja vieni – tai reiškia, kad viską darai vienas: ir naviguoji, ir vairuoji bei tvarkaisi su iškilusiomis problemomis. Važiuojant motociklu taip pat nepalyginamas yra ir fizinis krūvis – tu dirbi „visu kūnu“ tas dvi savaites.“
Stabilumo ir patirties svarba
Mindaugas Slapšys pabrėžia: „Kai ruošiausi Dakarui, tuo metu nebuvo jokios informacijos nei iš „Youtube“, nei iš draugų, bet aš bendravau su latvių komanda, tad šiokį tokį žinių bagažą pavyko susirinkti. Aš dalyvavau visose įmanomose varžybose, kurios tuo metu vyko Lietuvoje ir Baltijos šalyse.
Fizinis pasiruošimas yra ypatingai svarbus važiuojant motociklu. Anksčiau ar vėliau žmogus pavargsta ir kai tai nutinka prasideda klaidos, tempas krenta. Kuo tu silpniau pasiruošęs, tuo greičiau atsiranda tos klaidos, o tai dažnai reiškia ir Dakaro pabaigą. Jeigu tu stipriai pasiruošęs, didesnis nuovargis atsiras antrą savaitę, tad pabaigti ralį turint geresnį rezultatą, tikimybė bus kur kas didesnė.
„Šiandien yra gerokai lengviau, nes daug motociklininkų jau yra dalyvavę įvairaus formato tarptautiniuose renginiuose, tad žinių bagažas bei supratimas, kas kaip vyksta, jau yra. O kalbant apie emocinę brandą, kaip ir visose ištvermės sporto šakose, čia labai svarbu su savimi būti gerai „susidraugavusiu“, nesikarščiuoti ir kuo sveikesniu protu vertinti situacijas. Dakare 18-mečių labai mažai važiuoja būtent dėl stabilumo ir patirties trūkumo“, – sako M.Slapšys.
Didėja greitis
Prieš 2009 m. ralį M.Slapšys minėjo, kad asmeniškai nori „patirti tą košmarą gerąja prasme“. Tad koks yra Dakaro košmaras? Ir ar likę jame nuotykio, džiaugsmo skonio, ar tai tapo rinkodaros ir greičio varžybomis?
M.Slapšys neabejoja: „Dakaras yra techninė olimpiada. Jis visada buvo įspūdingas viskuo: tiek savo masiškumu, tiek trasomis, tiek organizacija, tiek žinomumu. Visi kurie dalyvavo to nepamirš niekada. Ten sudalyvauti turėjau svajonę nuo pat mažens, kai tik pamačiau tuos užburiančius vaizdus per televiziją. O tada keletą metų nuosekliai ruošiausi, nes buvau užsibrėžęs tikslą sudalyvauti iki 30 metų.“
Košmaras, pasak M.Slapšio, tas, kad ten važiuojant pirmą kartą nežinai, ko laukti. Įvairūs nesklandumai taip pat prideda savo prie bendro nuovargio.
Pašnekovas, akcentuoja, kad Dakaro ralyje netrūksta nuotykių ir avantiūrų, sporto, o rinkodara yra neišvengiama viso to dalis, mat Dakaro ralis – vienos brangesnių varžybų visame pasaulyje.
„Ir kad jame didėja greitis – taip pat nieko blogo, nes jis visur didėja. Žmogus efektyvėja, technika sparčiai tobulėja, tad kodėl ralis turi vykti lėčiau? Tačiau labai greitos trasos nėra palankios mėgėjams, nes jie neturi tiek vairavimo įgūdžių ir neturi gamyklinio techninio palaikymo, tad jų ir laiko skirtumai dienos pabaigoje būna gan dideli nuo geriausių pozicijų. Visgi Dakaras žavus tuo, kad praktiškai tai yra vienos žinomiausių pasaulio varžybų, kuriose gali dalyvauti ir geriausi pasaulio pilotai, ir mėgėjai“, – kalba M.Slapšys.
Viso gyvenimo ralis
Antrasis lietuvis, finišą Dakare pasiekęs motociklu – Gintautas Igaris, trasą įveikęs 2012 m.
Deja, 2013 m. vėl sugrįžęs į maratoną, motociklininkas patyrė traumą ir grįžo namo. Visgi palyginus su kitais dalyviais, apie Dakarą G.Igaris kalba labai romantiškai: „Dakaras man ir daugeliui enduristų yra savotiška „Meka“, kurią privalai aplankyti ir, jei nepavyksta fiziškai, tai siela vis tiek ten skrajoja ir nenurims visą gyvenimą. Dakaras nėra toks jau sunkus kaip atrodo ar parodo iš šono, jeigu esi pasiruošęs. Bet jis kupinas netikėtumų ir visada labai pavojingas.“
Anot jo, romantikos Dakare tikrai daug: bendraminčiai, gera technika, nuostabūs žmonės ir vaizdai. Tačiau, perspėja jis, avantiūristams Dakaras nėra skirtas ir frazė „gal pasiseks“ čia netinka.
„Todėl jis yra pats ilgiausias ralis tavo gyvenime ir užtrunka metų metus. Visada maniau, kad Dakaras yra žmonių, kurie pirmiausia savo gyvenimo vairą tvirtai laiko rankose, o tik po to motociklo ar automobilio, ralis“, – apibūdino G.Igaris.
Mūšis su savimi
Šiais metais G.Igaris tapo Lietuvos enduro taurės nugalėtoju, enduro sprinto prizininku, Baltijos enduro taurės antros vietos nugalėtoju veteranų klasėje. Kas penkiasdešimtmetį perkopusį vyrą traukia į varžybas?
„Džiaugiuosi, kad važiavimas motociklu man yra nepraeinantis pomėgis ir malonumas. Logiškai paaiškinti, kodėl tai tau patinka yra gana sunku, ypač jei pažiūrėtumėme, kaip atrodo dviejų dienų enduro varžybos per lietų ar karštį. Vyksta tikras mūšis, asmeniškai kariauju su savimi, varžymasis su kitais man yra gal trečioje vietoje ir tai nėra pati geriausia savybė, kad ir sportininkui mėgėjui. Užimtos prizinės vietos yra šalutinis produktas to, ką darau savo malonumui“, – kalba G.Igaris.
Bene keturis kartus dalyvavęs „Tuareg“ ralyje Maroke ir Tunise, porą kartų ir „Breslau“ ralyje, kuris vyksta Lenkijos ir Vokietijos milžiniškuose kariniuose poligonuose, G.Igaris dalinasi mintimis: „Važiavimas varžybų režimu priverčia tave pasitempti ir išlaikyti formą bei nuolatos tobulėti. Adrenalino tema man asmeniškai nelabai suprantama. Žinoma, kad jo kažkiek išsiskiria, kaip ir aibė kitų hormonų, ir kažin, ar šitas yra pats svarbiausias. Kita vertus enduro varžybos turi gilias ir senas tradicijas, ypač Latvijoje, ir yra puikiai organizuojamos. Trasos yra fantastiškos – ar gali būti puikesnė savaitgalio praleidimo forma kaip enduro?“
