Ar seniai planavote dalyvauti Dakaro ralyje, kiek užtruko pasiruošimas šiam maratonui? (Karolis)
Benediktas: Aš ir Saulius šio tikslo (svajonės) užsibrėžėme ne tuo pačiu metu. Prieš kokius septynerius metus, jeigu kas nors būtų manęs paklauses, ar man įdomus Dakaras, tikriausiai atsakyčiau, kad ne. Mat, ten lenktynininkai važiuoja per lėtai. Tačiau prieš penkerius metus toks kategoriškumas jau buvo išsisklaidęs – tam daug įtakos davė gyvenimiška patirtis. Prieš trejus metus tikrai žinojau, kad kažkada važiuosim Dakare. Praeitais metais ruošėmės, tačiau visų darbų iki galo padaryti nespėjome, todėl nebuvom pilnai pasiruošę, todėl priėmėme teisingą sprendimą – nestartuoti 2012 metų maratone. Šiais metais pasiruošėme, sudalyvavome ir padarysime viską, kad ten būtume ir kitais metais.
Saulius: Man šis noras atsirado seniai – gal prieš dešimtmetį, o pasiruošimas sutapo su dalyvavimu Šilko kelio ralyje 2009 metais. Tai buvo logiška įžanga. Vėliau noras vis augo, atsižvelgėme į galimybe, darbus, užimtumą. Prieš daugiau nei metus priėmėme sprendimą, kad galų gale, reikia paimti ir nuvažiuoti į Dakaro ralį.
Benediktas: Per paskutinį pusmetį buvome pakankamai smarkiai užsiėmę pasiruošimo darbais, todėl dabar, antrą kartą besiruošdami daug ką darytume kitaip.
Koks yra fizinis ar psichologinis pasiruošimas prieš Dakarą? Ką ruošdamiesi 2014-ųjų maratonui darysite kitaip? (Sergejus)
Saulius: Dažnas klausimas. Tai nėra klasikinė sporto šaka, kur būtų taikomas konkretus treniruočių režimas. Fizinis pasiruošimas labiausiai liečia motociklininkus. Fizinis krūvis yra didelis, tačiau svarbiausia yra pajėgti iškęsti nuovargį. Bet kuriam žmogui yra sunku išsėdėti 9-10 valandų automobilyje prisisegus stipriai įveržtais diržais. Žinoma, prie visko prasideda karštis bei tai, kad buvo nuolatinis miego trūkumas. Svarbiausia – pasiruošti ištvermei. Bėgimas – geras sportas ruošiantis Dakarui.
Ar valgydavote greičio ruožų metu? Kiek turėdavote vandens? (Juozas)
Benediktas: Gerdavome daug vandens – galiu pasakyti, kad turėdavau 3 litrus vandens gertuvėse, kurį gerdavome specialiais vamzdeliais. Automobilyje buvo ir papildomų buteliukų, kurie skirti ypatingiems atvejams. Dykumoje kiekvienas žmogus su savimi turi vandens. Kiekvieną rytą galima buvo pasiimti sauso, greitai negendančio maisto, kuris padėtų išgyventi pasiklydus. Tą maistą aš vartodavau, kad ilgų pervažiavimų metu neužmigti. Kramtydavau tam, kad nemiegočiau.
Saulius: Greičio ruožuose nevalgydavome – kartais lyg ir pavalgai pusryčius, o kartais jų nesinori. 5-6 valandą ryto pusryčių dažniausiai nesinori, tačiau kelionėje iki greičio ruožo valgydavom iš mums skirtų paketų. Organizatoriai pažymėjo, kad dauguma ekipažų išmesdavo maistą – jis likdavo nesuvalgytas.
Benediktas: Dakare negalima persivalyti. Organizatoriai subalansuodavo maistą, jis daugiau ar mažiau buvo tinkamas, turėjo daug energetinės vertės. Galbūt tai nebuvo skaniausi patiekalai, tačiau tai buvo būtiniausios medžiagos. Visgi, net ir sugrįžęs jaučiu šiokį tokį mitybos disbalansą, nes gėriau vandenį, kurio nereikėjo gerti.
Važiavote „OSCar“ visureigiu tačiau esate minėję, kad norėtumėte kitokio automobilio.
Benediktas: Kadangi turime truputį mažiau nei metus laiko iki kito Dakaro ralio, svarstome apie keletą galimybių. Šiuo metu „OSCar“ plaukia iš Pietų Amerikos. Mes jį suremontuosime, atstatysime iki geros būklės – jis tikrai bus geras ir konkurencingas automobilis. Kol kas mano galvoje yra dvi alternatyvos: „Toyota“ arba BMW, bet tai – brangūs automobiliai. Prieš metus laiko būčiau sakęs, kad įsigyti vieną iš tokių automobilių būtų pernelyg brangu, tačiau dabar požiūris pasikeitė. Mes turime planą: arba išmokti greitai važiuoti „OSCar“ automobiliu, arba rinktis kitą techniką. Kol kas nieko tiksliai nenusprendėme.
Kokie būtų „OSCar‘o“ privalumai ar trūkumai, lyginant su kitais automobiliais?
Bendiktas: „Oskaras“ – patikimas automobilis, kuris, kaip matėte, atveža ekipažą į finišą. Šis visureigis turi tikrai profesionalių bei patikimų agregatų. Pagrindinis jo privalumas – sąlyginai pigi priežiūra, aptarnavimas. Didžiausias trūkumas – tai, kad jis, kaip lenktyninis automobilis, nėra iki galo subalansuotas greitam važiavimui. Važiuojant vidutinišku tempu – tai normalus visureigis, tačiau padidinus tempą valdyti jį darosi sunku.
Kokių detalių „Oscar“ Dakare pritrūko, o galbūt kažko nusivežėt per daug? (Gediminas)
Benediktas: Techniškai buvome pasiruošę neblogai, tačiau trūko kėbulo dalių. Net ir jeigu būtume pasiėmę, jų tikriausiai būtų neužtekę. Pats puikiai atsimenu, kaip svarsčiau, kiek reikėtų pasiimti priekinių stiklų. Tuo metu galvojau, kad galime susidurti su sunkiomis lenkimų situacijomis, kada iš po varžovų ratų pakelti akmenys sugadintu langą. Kaip rodo patirtis, buvo visai kitų istorijų bei kitokių atsitikimų.
Saulius: Šoniniai stiklai – taip pat dalys, kurių trūko. Dėl jų trūkumo salone buvo pilna dulkių. Trūko ir šoninių galinio vaizdo veidrodėlių.
Benediktas: Bagažinės dangtį mes nuėmėme ne tik todėl, kad jis buvo šiek tiek deformuotas, bet ir tam, kad transmisijos skyrius bei degalų bakas aušintųsi geriau. Tai – viena iš mažiausiai prioritetinių detalių.
Saulius: Dažnas ekipažas nusiimdavo bagažinės dangčius. Dar keli privalumai nuėmus bagažinės dangtį – greitesnė prieiga prie atsarginių ratų, kastuvų.
Ar smėlio bei dulkių salone nepadaugėjo, nuėmus bagažinės dangtį?
Beneditkas: Ne, iš tiesų „OSCar‘o“ bagažinė yra pakankamai gerai atskirta nuo salono (kokpito), tuo tarpu pats bagažinės skyrius, pažiūrėjus iš apačios yra nehermetizuotas.
Kiek kartų teko keisti pradurtus ratus? (Mažvydas)
Benediktas: Jeigu gerai prisimenu, per vieną dieną daugiausiai buvome pakeitę 2 ratus. Šiame ralyje nereikėdavo dažnai keisti ratų, nors tiek jų, tiek padangų turėjome nemažai. Finišuodavome su šiek tiek apgadintais ratlankiais. Viso ralio metu ratą keitėme 4-5 kartus. Šilko Kelio ralyje ratus keitėme dažniau.
Saulius: Greičio ruožuose ratus keitėme keletą kartų. Pervažiavimuose tarp greičio ruožų taip pat teko keisti ratus, tačiau gal tik du kartus. Lyginant su situacija Šilko Kelio ralyje, Dakaras pareikalavo bene dvigubai mažiau ratų keitimo. Galima sakyti, kad šių metų Dakare mes išsaugojome ratus, bet ne stogą.
Benediktas: Gyvenime visąlaik yra balansas: jeigu taupai ratus – kenčia skardos. Taip jau yra.
Kiek vežėtės sportinių kombinezonų? (Mindaugas)
Benediktas: Su kombinezonais buvo atskira istorija: aš vežiausi 3, Saulius – du kombinezonus. Du, patys gražiausi iš visų kombinezonų kažkur dingo. Naudojome prastesnius kombinezonus, o gražiausius norėjom panaudoti prieš finišą, tačiau jų neradome. Vienu momentu vylėmės, kad juos rasime aptarnavimo sunkvežimyje.
Kokį prisimenate juokingiausią epizodą iš Dakaro? (Saulius)
Benediktas: Man buvo linksma matyti „Scanpix“ darytą nuotrauką, apkeliavusią visą pasaulį, kai prieš mus kelią perbėgo lama. Buvo labai juokinga – tas gyvūnas per kietą paviršių bėgo, lyg karvė per ledą. Su Sauliumi juokėmės iš tos situacijos.
Saulius: Sunku išrinkti kažkokius linksmiausius epizodus – įspūdžiai dar „nesusitupėjo“. Pamenu mūsų kabėjimą ant skardžio, kai Benediktas pasakė: „Pažiūrėk, kas yra po galiniais ratais, kad mes nepajudame iš vietos.“ Aš iššokau ir pamatęs situaciją jam pasakiau: „Nieko nėra.“ Po ratais buvo oras. Benediktas piktinosi, nes nesuprato, ką aš turėjau galvoje.
Ar yra planų papildyti jūsų Dakaro komandą dar vienu ekipažu? (Mykolas)
Beneditkas: Aš manau, kad tai turėtų būti natūrali raida. Žiūrint į dabartinius komandos pajėgumus, mes turėtume stiprėti. Ateities planai – savaime suprantama, su šiuo projektu padidinti susidomėjimą Dakaro raliu Lietuvoje.
Ar Dakare netrukdytų šturmanė, daili moteris? (Viktorija)
Benediktas: Kaip šturmanė - tikrai netrukdytų. Tačiau čia mes kalbame ir apie fizinius pajėgumus. Vyrai statistiškai yra tvirtesni, fiziškai stipresni, tačiau Dakare yra nemažai moterų šturmanių. Galbūt kas dešimtame ekipaže „šturmanauja“ moteris. Visgi, užstrigus smėlyje bei prireikus išsikasti – gali būti sunku. Fiziškai moterys yra silpnesnės, tačiau kalbant apie kelio knygos skaitymą – problemų tikrai nekiltų.
Benediktai, organizuoji „Velomaratoną“, „Halls Winter Rally“. Ar nėra planų organizuoti bekelės renginį? (Tomas)
Benediktas: Gera mintis, tačiau kol kas neįsivaizduoju mūsų organizacijoje atsirandančio naujo bekelės renginio. Niekada nesakyk niekada, tačiau artimiausiu metu tokių planų neturime.
Sauliau, ar nėra planų dalyvauti Lietuvos ralio čempionate? (Martynas)
Saulius: Ne. Patinka man ralis, patinka jį stebėti, tačiau „natūriškai“ ne visai tinku. Kai kurie sakytų, kad nebandžiau, todėl negaliu taip kategoriškai sakyti, tačiau klasikinio ralio šturmano darbas yra kitoks – tiek stenogramos, tiek pasiruošimas yra visiškai skirtingas. Klasikinio ralio šturmano darbas, lyginant su dykumų ralio šturmano – lyg kulkosvaidininko: jo tikslas – greitai „berti“ žodžius (skaityti stenogramą). Dakaro maratonuose kelio knygos skaitymas ir namų darbai yra visiškai kitokie. Čia yra daug improvizacijos. Čia pateikta ne konkretūs posūkių apibūdinimai, o bendrai nurodytas kelias (trasa nežinoma nei vairuotojui, nei šturmanui) – reikia pasinaudoti ir orientaciniais sugebėjimais bei tuo, ką pasiruoši iš anksto.
Nuo ko reikia pradėti, norint tapti šturmanu? (Kęstutis)
Saulius: Sunku pasakyti, nuo ko reikėtų startuoti. Vien ralio reiduose būtų sunku – reikia fiziškai pajėgti padaryti tam tikrus techninius darbus. Kalbant bendrai – nėra konkrečių dalykų nuo ko pradėti. Galima sakyti, kad reikėtų lavinti orientavimosi įgūdžius, susipažinti su žemėlapiais. Reikia mankštinti smegenis, tačiau labiausiai čia reikalinga praktika.
Benediktai, ar suprastum, kas parašyta kelio knygoje?
Benediktas: Motociklininkai, kurie yra ir vairuotojai, ir navigatoriai viename, kelio knygą supranta geriau, tačiau esant poreikiui suprasčiau, kas ten yra nurodyta. Mano gyvenimas yra šiek tiek paprastesnis – Saulius pasako visą informaciją, aš juo pasitikiu, o esant tam tikrai situacijai, galiu jo paprašyti parodyti paveiksliuką, kad geriau įsivaizduočiau, kaip atrodo vieta, kur mums reikia važiuoti.
Minėjote apie penkerių metų planą. Jūsų tikslas buvo geriausiųjų penketukas.
Benediktas: kalbant apie tikslus, galiu pabrėžti, kad per pirmuosius metus geriausiųjų dvidešimtuką pasiekti tikrai įmanoma. Žinoma, reikia nedaryti klaidų – šios taisyklės mums laikytis nepavyko. Mūsų planai yra ambicingi. Lyginant su tuo, kas buvo prieš 3-4 metus, dabar Dakare yra didelė konkurencija. Nežiūrint į tai, planas išliks ir mes sieksime jį įgyvendinti. Greitai pravažiuoti kilometrą gali bet kuris geras vairuotojas, tačiau greitu būti dvi savaites arba keturis su puse tūkstančio kilometrų yra žymiai sudėtingiau. Tai – mūsų pagrindinis tikslas.
