Dar viena mūsų užduotis – laiku pasidalinti nuotraukomis su media kanalais bei draugais, taip pat informuoti artimuosius, jog dar esame gyvi. Tad prie kovos su gamta dar prisideda karštligiška interneto paieška, kur kartais apskritai niekada nebūta nė paprasčiausio mobilaus ryšio.
O kai atrodo, kad blogiau negali būti, prieš pasiekiant degalinę arba kaimeliį už 128 kilometrų kalnų keliukais, kur galimai bus internetas, tenka sustoti ir klijuoti pradurtą padangą.
Tačiau visa tai pasimiršta (kuriam laikui) vos išvydus druskos ežerą pietvakarių Bolivijoje, kuriame atsispindi dangus ir pasijunti it nesvarumo būsenos pagautas, kol nusilenkęs prieš gamtos didybę nusileidi ant žemės.
Arba žvilgsniu glostant Argentinos horizontą, viską nuostabiai sujaukia kalnas, kuris puošė tavo mėgstamiausio „National Geography“ numerio viršelį.
Nufotografuoji vietinių šypsenas Paragvajuje, kurių taip trūksta mūsų šalyje ir dar akimirką pagauni save besidžiaugiant, koks esi laimingas žmogus, sekdamas vingiuojantį kelią geltonomis linijomis.
Taip, tą, kurį matei tik per amerikietiškus filmus. Juk dabar tas kelias tau po kojomis. Na, jei tiksliau, tai po ratais, nes paprasčiausiai pasivaikščioti nėra kada.
Laikas – dar viena svarbiausių Dakaro valiutų, o jos švaistyti nevalia. Laikas kapsi, o ralio karavanas lekia pro šalį. Vienintelis būdas spėti nufotografuoti lenktynininkus veiksme – atsikelti kiek anksčiau.
Įprastai 5 valandą ryte, o kartais nė nemiegojus. Tada laukia 400-500 kilometrų iki pasirinkto taško, kur tikiesi, kad pravažiuos koviniai bolidai. Dar tiek pat kilometrų iki sekančio bivako, kur automobiliai trumpam sustos, kad auštant vėl stotų į kovą.
Tiesa, ten taip pat gali nufotografuoti vieną, kitą lenktynininką arba naktinį mechanikų gyvenimą, tačiau jau savo miego sąskaita. Buvo dienų, kada įveikėme mažiau nei 1000 kilometrų, bet laikas vinguriuotose serpantinų arterijose sulėtėja.
Lėtai ir išdidžiai skrodėme Andų viršukalnes, pasijutome didūs, godžiai besimėgaudami likusiu deguonimi (kiek jo yra 5 kilometrų aukštyje) ir bandėme saugiai pasiekti kitą stotelę.
O tie kvapą gniaužiantys saulėlydžiai. Kaip norėjosi ir juos nufotografuoti. Ir tai taip pat kainavo. Ta pačia miego sąskaita.
Dar šiek tiek apie netvirtai paminėtus taškus, kur tikėjomės, kad pravažiuos koviniai bolidai. Taip, kartais mes nė nežinojom, kur tiksliai važiuoti.
Organizatoriai pateikia žemėlapius, kur driekiasi pagrindinė Dakaro ralio arterija, tačiau priėjimą prie jos (ten kur ji yra iš tiesų) turi tik organizatorių arba pagrindinių komandų fotochirurgai. Tuo metu mes, vadovaudamiesi viešai paskelbtu žemėlapiu, tik spėjame, kur link patraukti. Tokios žaidimo taisyklės.
Taip organizatoriai užtikrina savo foto banko apyvartą, o jei tau tai nepatinka, gali susimokėti ir tada prie visos Dakaro patirties prisidės pasiskraidymai straigtasparniu.
Viduje ralio kalbama, kad tai greičiausia transporto priemonė po kovinių bolidų, o juk pamename, kaip svarbu yra laikas .Tai, be abejo, turi nepigaus, bet labai savito žavesio.
Pagaliau įveikiame visus išbandymus bei pasiekiame greičio ruožą, susirenkame reikiamą foto techniką ir pajudame į „šaudyklą“. Sporto fotografijos technika ir aplinkybės neveltui kartais tapatinamos su koviniais ginklais, mano atveju neišimtis.
„Nikon D5“ („Canon“ ar „Nikon“? Čia amžina kova be pralaimėtojų, be laimėtojų taip pat), „patranka“ su kuria dirbau aš – kolkas pažangiausia sporto fotografijos kamera rinkoje. Ir kuo ji ypatinga?
12 kadrų per sekundę. Tai prie kitų, taip pat labai svarbių (kad ir labai žemiškų, kaip atsparumas dulkėms ir vandeniui), savybių svariai prisideda, kad turėtum kadrą, pasakojantį Dakaro arba jį gyvenančio žmogaus istoriją.
Jei tikiesi pagauti momentą, kada nutiks „kažkas tokio“ ir tai visu gražumu prabils fotografijoje, mažų mažiausia turi nujausti ir būti tam pasiruošęs. Bet to nepakanka.
Smėlio dulkė, nuo žemės pakeltas akmuo arba iš po ratų trykštantis vandens purslas gali but ne vietoje.
Tačiau po akimirkos situacija gali pasikeisti i teigiamą pusę, o tam pasiruošti per akimirką nelengva. Greičiausiai neįmanoma. Reikia veikti nesustojamai. Ir veikti reikia dar gerokai prieš tai, kai „kažkas tokio“ nutinka.
Gerokai, tai bent sekundę prieš. O sporto fotografijoje, kaip ir pačiame sporte, sekundė gali reikšti labai daug.
Tam ir skirtos sporto kameros, sugebančios fotografuoti 12 ir daugiau kadrų per sekundę, pilna kokybe.
Be to, gebančios didelį kiekį informacijos išsaugoti laikmenoje ir tuo pat metu toliau „šaudančios i taikinį“.
Po dviejų Dakaro ralio etapų fotografavimo noriu parodyti, kaip atrodo neatrinkta, vienos foto kameros medžiaga, iš kurios dienos šviesą išvysta vos keli procentai momentų.
Ir būtent tų momentų, kur smėlio dulkė, akmuo pakeltas nuo žemės, arba vandens purslas, trykštantis iš po ratų, yra vietoje, laiku ir pasakoja Dakaro istoriją.
