Svarbiausia – atidumas
Jeigu orientacinį sportą propaguojantis žmogus sugalvotų dalyvauti Dakaro ralio varžybose kaip šturmanas, jam greičiausiai sektųsi geriau nei krepšininkui. Navigaciniai sugebėjimai – svarbiausias ralio maratono šturmano darbo įgūdis, kuris, pasak S.Jurgelėno, dar skirstomas į dvi dalis.
Pirmoji dalis – rasti teisingą kryptį ir kuo greičiau suprasti, jeigu nuo jos nuklystama. Antroji – išlaikyti atidumą ir tinkamu laiku perspėti apie artėjančias kliūtis.
„Antroji dalis yra svarbiausia, nes net jeigu visa kita bus atliekama idealiai, vienos kliūties pražiopsojimas gali pabaigti varžybas“, – teigia šturmanas, kuriam 2018-ųjų Dakaro maratonas bus jau ketvirtas.
Antras svarbiausias šturmano sugebėjimas – sekti vairuotojo tempą ir reikiamu metu jį pagreitinti ar sulėtinti. Nors tyčinis vairuotojo tempo mažinimas gali atrodyti nelabai logiškas, tačiau jis yra būtinas – kiekviena ralio maratono diena prie vairo trunka nuo kelių iki keliolikos valandų ir visą laiką išlaikyti koncentraciją aukštame lygyje yra neįmanoma. Iš klasikinio ralio, kur reikalingi savotiški sprinterio įgūdžiai, į ralio maratonus, kur būtina ištvermė, perėję lenktynininkai teigia, jog siekiant sėkmingo finišo reikia visada važiuoti 10-20 procentų lėčiau nei galima – taip lėčiau pavargstama ir tolygiau paskirstomos jėgos visai dienai.
„Teko kalbėti su įvairių vairuotojų šturmanais. Profesionalūs lenktynininkai, kaip trylika kartų Dakare nugalėjęs Stephane‘as Peterhanselis, moka tvarkytis su savo psichologija, ištverme ir puikiai kontroliuoja tempą, tačiau tokių – vienetai. Dažnai tempas pasikeičia lenkiant kitą ekipažą – vairuotojai inkstintyviai pagreitėja, kad kuo greičiau pasivytų, o aplenkę lekia lyg nuo sniego lavinos. Tokiais momentais svarbu vairuotojus „atšaldyti“, nes statistiškai būtent tada nutinka daug klaidų. Gali atrodyti, kad šturmanas yra ekipažo stabdis, tačiau yra tekę ir siūlyti padidinti tempą“, – aiškina S.Jurgelėnas.
Ralio maratonuose kelio danga keičiasi itin dažnai – greitas sekcijas ant kieto grunto keičia klampūs smėlynai bei akmenuoti ruožai, tad šiose vietose šturmanas taip pat turi reikiamu metu pristabdyti vairuotoją, kad šis važiuotų savo galimybių zonoje ir nebalansuotų „ant ribos“.
„Ne mažiau svarbus yra ir psichologinio mikroklimato užtikrinimas. Kažkam nepasisekus, šturmanas turi būti tas vairuotojo emocijų sugertukas, bet tuo pačiu kuo greičiau grąžinti ekipažą į normalaus darbo ritmą“, – teigia „Agrorodeo“ komandos narys.
Šturmanui praverčia ir mechaniko žinios – kuo jų daugiau, tuo geriau. S.Jurgelėnas tik pažymi, kad kam nors sugedus, darbo paprastai turi abu ekipažo nariai, o tuomet ypač vertingi tampa budintys mechanikai, su kuriais galima konsultuotis telefonu.
Be kelio knygos – niekur
Kiekvienos Dakaro dienos vakarą šturmanai gauna kelio knygą. Tai – savotiška užrašų knygutė, kurioje atspausdinta daugybė simbolių, skaičių ir kitų nespalvotų piešinių. Joje sužymėtas visas ateinančios dienos maršrutas, posūkiai, įvairūs kelio orientyrai ir juos skiriantys atstumai.
Norėdami atvažiuoti tiksliai nuo starto iki finišo, lenktynininkai turi važiuoti vadovaudamiesi kelio knyga, tačiau automobilyje jie turi dar vieną pagalbininką – GPS sistemą, kuri duodama organizatorių. Ji yra specifiškai užkoduota, tad rodo tik tam tikrą informaciją: ekipažo momentinį greitį, važiavimo kryptį, įveiktą atstumą.
„Tame GPS prietaise galima pasižiūrėti kelio taškus, kuriuos reikia pravažiuoti ir „paimti“ – tai papildoma pagalba greta kelio knygos sudėtingose atkarpose. Jame esantis matuoklis naudingas tuo, kad jį galima „nunulinti“ ir matyti tikslų kilometražą iki tam tikro taško – tai būtinas atributas norint orientuotis kelio knygoje. Joje visi sutartiniai ženklai nurodomi tam tikru atstumu vienas nuo kito“, – pasakoja S.Jurgelėnas.
Sportiniai Dakaro automobiliai taip pat turi odometrus – atstumo matuoklius, kuriuos taip pat galima perkrauti kada panorėjus. Tačiau jie prijungti prie kardaninio veleno ar vieno iš pusašių, tad nėra itin tikslūs – prasisukant ratams, rodo didesnį nuvažiuojamą atstumą nei yra realus. Todėl paprasto odometro pateikiama informacija – ne tokia tiksli kaip GPS.
Šturmanai vakarais žaidžia flomasteriais
Kiekvieną vakarą gavę kelio knygas, šturmanai užsiima jų spalvinimu. Ne todėl, kad jos nespalvotos ir kalnai gražiau atrodo rusvi, o vanduo – mėlynas. Todėl, kad kelio knygoje pateikiamas informacijos kiekis yra didelis, tad šturmanai turi pasižymėti pačią svarbiausią.
„Visi daro tuos spalvinimus, vienintelis skirtumas – kas kiek spalvų naudoja. Kiekvieną dieną šturmanai po vakarienės flomasteriais žaidžia arba žirklėmis karpo. Kiekvienas savo sistemą turi – aš, pavyzdžiui, naudoju 5 spalvas. Raudona spalva žymiu kliūtis ir informaciją apie kelią, kurią turiu kuo greičiau perduoti Vaidui. Kai kelio knygoje pažymėta sankirta, reikiamą kelią pažymiu žalia spalva, o tą, kur nesukti – oranžine. Kai atstumas tarp sutartinių ženklų yra mažesnis nei 400 metrų, jį pažymiu mėlyna spalva – taip akis iš karto žino, kad nereikia miegoti ir iš karto pulti diktuoti tą informaciją. Geltona spalva pažymiu visą likusią informaciją – greičio apribojimus, kurių būna ir greičio ruožuose, kelio taškus ir t.t.“, – aiškina S.Jurgelėnas.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas – pataisymų kelio knygoje pažymėjimas. Viso 10 tūkst. kilometrų Dakaro maršruto kelio knygos greičiausiai jau dabar yra atspausdintos, nesetapai paprastai detalizuojami likus bent mėnesiui iki starto. Dieną prieš konkretų etapą juo, vadovaudamiesi kelio knyga, pravažiuoja organizatorių ekipažai ir pažymi visus neatitikimus ir pakitimus. Juk būna, kad vanduo nuplovė kokį kelią, galbūt atsirado nauja duobė ar tramplinas. O galbūt kokia kliūtis, anksčiau pažymėta kaip itin pavojinga, tapo vos juntama.
Ralio maratonų šturmanai prieš kiekvieną dieną gauna organizatorių ekipažų pažymėtus kelio knygos pataisymus ir juos privalo tiksliai pasižymėti, antraip etapo metu gali laukti dideli netikėtumai, galintys net pabaigti varžybas.
