Šaltis nejaudina
Projekto dalyviai juokėsi, kad jiems šalčiui ruoštis nereikia – Lietuvoje kone pusę metų temperatūra svyruoja apie 0 laipsnių, tad Pietų Amerikos aukštikalnės su sniegu nenustebins. Sunkumų gali sukelti kitas dalykas – staigūs temperatūrų šuoliai. Su tuo jau susidūrė 2017-ųjų Dakaro ralyje kaip komandos fotografas važiavęs Andrius Laucius.
„Visi ekipažo nariai turi kokybiškas neperšlampamas ir vėjui atsparias striukes, batais taip pat pasirūpiname. Dėl šalčio mes nesijaudiname, nes prie jo esame pripratę ir žinome, kaip jam pasiruošti, tačiau karštis bei dažni temperatūrų šuoliai gali varginti“, – sako A.Laucius ir iškart pateikia pavyzdį.
Vos nusileidus lėktuvu Peru sostinėje Limoje, oro temperatūra turėtų siekti apie 40 laipsnių. Pirmieji Dakaro ralio etapai vyks Peru kopose, kur temperatūra turėtų būti alinanti, tačiau maratono viduryje teks persikelti į Boliviją – šalį, kurios didžioji dalis yra bent 3 kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Čia lauks vėsuma ne tik dieną – naktį be striukės į lauką vargu ar bus malonu išlįsti. O paskutiniai ralio etapai vėl vyks Argentinoje, kurios žemumose pasitiks 40 laipsnių vasariškas karštis.
Tokia staigi temperatūrų kaita ne visiems organizmams gali būti priimtina, juolab sėdint automobilyje ją ir pajusti gali būti sunku. Pradėjus kelionę 40-ies laipsnių karštyje, po kelių valandų galima atsidurti aukštikalnėse, kur bus vos dešimt ar dar mažiau laipsnių šilumos.
„Todėl apsirūpinome ne tik daugybe lengvų drabužių – pavyzdžiui, aš turiu 14 komplektų marškinėlių – bet ir vėsesniam orui tinkamais rūbais, pirštinėmis, kepurėmis“, – sako projekto #iGo2Dakar dalyvis.
Galvos skausmas – tiesiogine prasme
Artėjantis Dakaro ralis tautiečiams taip pat kels galvos skausmą – ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Pakilus į viršukalnes, pasikeičia oro slėgis bei sumažėja deguonies kiekis, o jo trūkumą organizmas išreiškia silpnumu, atsiradusiu galvos skausmu ir jos svaigimu.
„Mes prie šalčio įpratę, tačiau problemų gali sukelti deguonies trūkumas: gyvendami lygumose mes su tuo nesusiduriame. Todėl remiamės kitų Dakaro dalyvių patirtimi: pasiimsime specialius vaistus, kurie padeda organizmui pasisavinti daugiau deguonies, taip problemos turėtume išvengti“, – sako M.Plukys.
Kitas būdas priversti organizmą gaminti daugiau deguonį pernešančių raudonųjų kraujo kūnelių – dar gruodžio mėnesį porą savaičių slidinėti kalnuose. Taip organizmas adaptuojasi prie mažesnio deguonies kiekio ir pats ima gaminti daugiau eritrocitų. Tiesa, Vilniaus Liepkalnio kalnas čia netiks – organizmo adaptacijai reikia bent 3 km aukščio kalnų. Šiuo adaptacijos būdu naudojasi Vaidotas Žala, pusę gruodžio mėnesio praleisiąs Alpių aukštikalnėse.
Esant žemesniam slėgiui ir mažesniam deguonies kiekiui, sunku ne tik žmonėms. Technikai tai – papildomas išbandymas.
„Tai bus iššūkis daugeliui „Nissan Navara“ įrengimų. Pikapo variklis yra su turbokompresoriumi, kuris sumažina deguonies trūkumo poveikį automobiliui, tačiau didelę įtaką galiai turės filtrai, alyva ir kiti komponentai. Todėl specialiai paruošėme automobilį – supylėme kokybišką „Valvoline“ alyvą, įdėjome specialius „Blue Print“ filtrus. „Navara“ kalnuose turėtų važiuoti taip pat, kaip ir „ant žemės“, – juokiasi M.Plukys, pridurdamas, jog kelionėje negalavimus greičiau patirs patys ekipažo nariai nei naudojama technika.
Net ir vartodamas specialius medikamentus negali būti tikras, jog organizmas sureaguos tinkamai – universalus ir visiems subalansuotas pripratimo prie aukštumų receptas kol kas neegzistuoja.
Dakaro dalyviai, kurie gruodžio mėnesį negali skirti poros savaičių slidinėjimui, aukštikalnių maratonui ruošiasi būdami specialiose patalpose. Benedikto Vanago šturmanas Sebastianas Rozwadowskis sakė, kad prieš Dakarą treniruojasi miegodamas palapinėje, kurioje – sumažintas deguonies kiekis. Žinomas motociklininkas olandas Maikelas Smitsas prieš Dakarą atlieka įvairius fizinius pratimus patalpoje, kurioje sumažintas slėgis ir deguonies kiekis. O Cyrilis Despresas prieš praėjusį Dakarą dalijosi nuotraukomis iš treniruočių stovyklos 4 kilometrų aukštyje.
