Visas Dakaro 2019 naujienas rasite paspaudę čia.
„Original by Motul“ klasėje lenktyniaujantys sportininkai negali gauti jokios pagalbos iš šalies. Jie negali turėti mechanikų ar kitų komandos narių. Jiems padėti gali tik kolegos lenktynininkai. Vienišius iš organizatorių gauna tik palapinę, 25 kg dėžutę savo daiktams, vieną komplektą ratlankių su padangomis ir organizatorių duotas padangas.
Pasibaigus greičio ruožui, vienišiai eina ne ilsėtis, o susitvarkyti motociklo, kad galėtų sėkmingai kitą rytą startuoti, pasiruošti kelio knygos, nes pačiam ją reikės ir skaityti, pasidaryti kitus reikalingus darbus. Ir tik tada jis gali ilsėtis.
Iš vienos stovyklos į kitą vienišių daiktus dideliu sunkvežimiu gabena organizatoriai. Dakaro bivakuose jie gyvena visi drauge, turi jiems skirtą nedidelę atskirą teritoriją. Motociklininkams paruošiamos atskiros vietos technikos pastatymui ir remontui. Už didžiojo sunkvežimio – jų palapinių miestelis.
Vienišius motociklininkus paprasta atskirti – šiais metais šie Dakaro pankai pasipuošę numeriais raudonu fonu ir jų yra 32. „Original by Motul“ klasėje dalyvauja mūsų tautietis Balys Bardauskas. Tarp vienišių – pirmą kartą ir moterys. Raudonų numerių ieškokite ir ant dviejų motociklininkių plieninių žirgų šonų.
Kas yra šios klasės lyderiai, kaip jiems sekasi Dakare, nepasakosiu. Šį kartą savo dėmesį skyriau vienišėms moterims. Negali nepasidomėti, kas jos, išdrįsusios vienos pačios stoti į kovą su Dakaru.
Anastasija Nifontova
Pirmą kartą Dakare startavo 2017 metais ir tąkart sėkmingai finišavo 75 vietoje. Ji buvo pirmoji rusė moteris startavusi ir finišavusi šiose lenktynėse. Šiais metais ji vėl Dakare ir vėl su istoriniu tikslu – būti pirmąja moterimi motociklininke, finišavusia Dakare sunkiausioje vienišių kategorijoje.
Akivaizdu, kad ši dviejų vaikų mama mėgsta didelius iššūkius. Dakarui moteris ruošėsi ne tik didindama savo fizinę ištvermę, tačiau ir gilindamasi į techninius savo motociklo niuansus. Jos šio Dakaro strategija – lenktyniauti protingai, vairuoti tausojant motociklą.
„Tikiuosi, kad Dakaro metu apsieisiu tik su tokiais paprastais technikos remonto darbais kaip tepalo, žvaigždžių, stabdžių kaladėlių, grandinių, ratų keitimas ir kad nereikės to daryti dažnai, nes naktimis noriu miegoti. Šiuos darbus atlikti intensyviai treniravausi prieš išvažiuodama į lenktynes. Jei reikėtų remontuoti variklį – nesugebėčiau, tačiau to net ir neverta būtų daryti – užtruktų per ilgai. Motociklai man patiko nuo ankstyvos vaikystės, pirmąjį savo gavau būdama 16 metų. O dar po ketverių metų sudalyvavau pirmosiose savo lenktynėse. Kai tik, būdama dar vaikas, sužinojau apie Dakarą, vieną sunkiausių pasaulyje bekelės maratonų, noras jame sudalyvauti apsigyveno manyje. Mane pakerėjo Dakarą lydėjusios emocijos, pavargę dalyvių veidai, malūnsparniai ir dulkių debesys, dideliu greičių lekiančios skirtingos transporto priemonės. Kai pagalvoju apie savo dalyvavimą Dakare 2017 metais, prisimenu, kaip tada buvo sunku. Kentėjau didelio karščio Argentinoje keliamą galvos skausmą ir svaigulį. Tada vos visko nemečiau. Ir žinoma įsimintiniausias lenktynių momentas – finišo kirtimas.
Kadangi mėgstu save išbandyti, šiame Dakare norėjau naujų iššūkių. Aš jau žinau, kad galiu finišuoti Dakare, tad dabar noriu patirti, ką sugebu ypatingai ekstremaliomis sąlygomis. Šiais metais nereiks patirti liūčių ir didelių aukščių, kaip kad buvo Bolivijoje, bus daug smėlio, o jis man patinka. Smėlyje ir motociklas geriau jaučiasi. Kurti istoriją yra svarbu, tačiau Dakare dalyvauju dėl savęs. Mano vaikai mano, kad nesu standartinė mama“, – sako motociklininkė.
Sara Garcia
30 metų ispanų sportininkė Dakare – pirmą kartą. Jauna moteris nuprendė Dakarą išbandyti visu jo sunkumu – ji viena iš dviejų moterų ir pirmoji ispanė, šiais metais Dakare dalyvaujanti vienišių klasėje. Kaip ir jos kolegė iš Rusijos, ji tikisi būti pirmoji moteris motociklininkė, Dakarą įveikusi be komandos pagalbos.
„Turime pavyzdžių, kad kai nori, moterys gali viską. Prisiminkime Jutą (vokietė Juta Kleinschmidt 2001 metais laimėjusi Dakarą automobilių įskaitoje). Lytis Dakare neturi reikšmės. Kitose sporto disciplinose lytis gali pakišti tau koją, tačiau sėkmė ralyje priklauso ir nuo daugybės kitų aspektų, tad moterys gali būti puikiomis pilotėmis“, – įsitikinusi Sara.
Kaip pasakojo Sara, tapti motociklininke ją paskatino tėtis, kuris dar prieš dukters gimimą ir jau jai gimus dalyvavo Dakare, buvo ispanų komandos mechaniku.
„Pirmuose raliuose motociklu startavau prieš gerus dvylika metų. Tėtis manęs niekada nespaudė dalyvauti Dakare, tačiau jeigu ne jis ir jo palaikymas, tikriausiai čia nebūčiau“, – sako Sara.
Vienišių klasė reikalauja ne tik ypatingo fizinio, tačiau ir psichologinio pasiruošimo bei gero technikos išmanymo. Paskutinius ketverius metus ispanė treniravosi ir mokėsi, kad būtu tinkamai pasiruošusi ir galėtų startuoti Dakare. Sara yra mechanikos inžinierė, tad techniniai dalykai jai nesvetimi. Psichologinių pamokų Sara įgavo po 2018 m. sezone patirtos avarijos. Tuomet stipriai susižalojusi ji patyrė psichologinę traumą. Prireikė psichologų pagalbos tam, kad save įveiktų ir vėl, sėdusi ant motociklo, galėtų lenktyniauti.
„Psichologinis tvirtumas yra vienas iš kertinių dalykų lenktyniaujant vienišių klasėje, – mano Sara. – Dakaro metu noras viską mesti ir baigti lenktynes lenktynininkus persekioja beveik kiekvieną dieną“.
Po pirmojo įveikto greičio ruožo paklausta, kaip sekėsi, plačiai šypsodamasi Sara Garcia atsakė, kad važiavimas buvo smagus.
„Šiluma, malonus smėlis, geras vėjas – smagiai pralėkėme“. Belieka palinkėti jai ir kolegei viso tokio lengvo Dakaro.
Primenu, kad šių moterų Dakaro numeriai yra 56 ir 98.
