Aišku, mūsų, žurnalistų patirti įspūdžiai iki šiol skausmus kenčiančiam Sauliui Jurgelėnui keltų tik šypseną. Tai, ką smėlynuose ir kopose patyrėme mes, yra tik „gėlytės“. Bet jų pakako, kad galėtume sakyti, jog įsivaizduojame, kas tas Dakaras, kas yra gera nepriklausoma pakaba ir kas tie stuburai.
Du svarbūs faktai, kuriuos norėčiau priminti. Bandomasis ruožas (angl. Shakedown) vyko prieš Dakaro techninę komisiją, dar neprasidėjus raliui. Tai – mišrus (nedidelių kopų, banguotų klampių tiesiųjų su šoniniais posvyriais) ruožas, kurį galima apvažiuoti gal per pusvalandį, o gal ir per valandą – priklauso, kokį perimetrą pasirinksi. Ten galima ir apvirsti, ir smėlyje užsikasti.
Bandomojo ruožo ypatumai
Bandomojo ruožo įsimintiniausias momentas buvo čekų ekipažo su „Ford Raptor“ avarija. Iš pažiūros nepavojingoje vietoje. Tiesiog tramplinėlis, ir tiek. Bet vyrai vertėsi per priekį, ilgai bandė atsigauti po smūgio ir galiausiai buvo išgabenti į ligoninę sraigtasparniu. Liūdna, jiems Dakaras baigėsi neprasidėjęs. Taigi shakedownas nėra vaikiška smėlio dėžė. Labiau karinis poligonas, kuriame lenktynininkai išbandė techniką ir apšildė raumenis.
Išbandėme ir mes. Kitą dieną po čekų avarijos sulaukėme smagaus „Can Am“ motobagių gamintojų kvietimo pralėkti ta pačia bandomojo ruožo trasa su nedideliais nuklydimais į kopas. Su sąlyga, kad netrukdysime tuo metu trasoje prieš startą besitreniruojantiems Dakaro kariams. Ir dar turėjome pasirašyti, kad už pasekmes atsakome patys.
Kur jau čia atsisakysi...
Žinoma, po to, kai pamatėme čekų avarijos pasekmes ir jų bejėgiškumą, įsijungė saugiklis. Bet praleisti tokią progą ir nepralėkti su „Can Am Maverick“, išvystančiu 195 AG? Būtų nedovanotinai kvaila.
Debiutas prie motobagio vairo
Taigi, įveikę po smėlynus lakstančių kupranugarių užkardas, pasiekėme nurodytą bandomojo ruožo tašką. Užvirė kraujas (ne nuo karštos arabiškos kavos, o nuo vaizdų). Iš tiesų, važinėjimas po kopas visureigiais, sumažinus padangų slėgį iki 0,9 atmosferos arba dar mažiau, yra „normalu“ – ir Saudo Arabijoje, ir Pietų Amerikoje. Važiuojant protingai ir atsargiai tai iš esmės nepavojinga, vietiniai tą puikiai išmano.
Tačiau motobagiai yra skirti spausti akceleratorių, kopti į kopas koviniu režimu ir, svarbiausia, nušokti nuo kopos nebijant rizikuoti.
Saudo Arabijos kopų specifika – staigus jų kritimas. Turbūt dėl labai aštraus žiemiško vėjo, kuris mums neleido labai įkaisti. Taigi kyli į kopą nuožulniu šlaitu, o tas, kuriuo bandai leistis – krentantis, aštrus.
Motobagiai „Can Am Maverick“ tokiems išbandymams ir sutverti – koviniams, o ne pasivažinėjimui su panele po smėlynus. Jei važiuosite taip, kaip provokuoja ši labai stabili transporto priemonė, garantuoju – prisivalgysite smėlio, o panelės šukuosenos (jei ji vis tik išdrįstų važiuoti kartu) neišgelbėtų nė arabiška skara. Po tokio pasivažinėjimo plausite smėlį iš akių drėkinamaisiais lašais, net specialios apsauginės kaukės ne visuomet padeda (mūsų nuotykius pamatysite šiame filmuotame siužete):
Kodėl „Can Am Maverick“ provokuoja lėkti greičiau už Saudo Arabijos vėją?
Patogi sėdėsena, žemas masės centras, įspūdinga nepriklausomos pakabos eiga, peržengianti logikos ribas: šoki nuo kopos, leidiesi ant vieno rato, o jis lyg koks Robby Gordono automobilis nusileidžia ant žemės pats. Pakaba tikrai fantastiška. O variatorius leidžia negalvoti apie pavarų junginėjimą ir išlaiko maksimalų sukimo momentą svarbiausiose situacijose.
Ar skaudėjo stuburą? Jei norėčiau vaidinti didvyrį, sakyčiau, kad taip, atsikračiau kepenis, nes norėjau išbandyti ir motobagį, ir save.
Bet, jei rimtai, tai buvo pats geriausias nuotykis smėlynuose. Vienintelė problema – kaip neprarasti sveiko proto ir į kopos viršūnę įvažiuoti efektyviai, o ne tik efektingai – kad nesibaigtų kaip čekams. Spėju, kad jie prieš trampliną per greitai įsibėgėjo, o po to pastabdė, leisdami nosiai šuolio metu nusileisti per žemai.
Visą smėlį tenka prakošti pro barzdą, ūsus, dantis ir netgi blakstienas.
Žinoma, negali į viršūnę važiuoti ir per lėtai, nes sustosi ir pradėsi kastis minkštame smėlyje. Kadangi motobagis atviras, tai visą smėlį tenka prakošti pro barzdą, ūsus, dantis ir netgi blakstienas.
Gelbsti sveika nuovoka ir patirtis
Po viso to, ką parašiau, tebegalvoju, kas labiausiai nustebino, važiuojant „Mavericku“? Čekams lemtingu tapusį trampliną pravažiavau du kartus su vėjeliu – maždaug 50-60 km/val. greičiu. Adrenalinas apsėmė smegenis, bet pagrindinis saugaus važiavimo principas aiškus: pasirinkti saugų greitį ir nedaryti staigių judesių ar kitokių kvailysčių. Tada motobagis nuspėjamas, o kūnas pasiruošia perkrovoms. Per tas kelias valandas sukaupiau pakankamai patirties, kad suvokčiau, jog sveika nuovoka kopose yra pagrindinis saugiklis.
Beje, negalvokite, kad organizatoriai mane vieną paleido nuotykių ieškoti tarp kietų kupstų, vadinamų kupranugariniais „camel grass“. Turėjau auksinės kantrybės pagalbininką arabą, kurį mintyse vadinau Artūru Pakėnu (vairavimo mokyklos „AmpliusLT“ direktorius) arba Vytautu Šakėnu (buvęs Panevėžio darbo rinkos mokymo centro direktorius). Habibas Mohannedas akylai sekė kiekvieną mano judesį ir negailėjo patarimų: kur paspausti, o kur važiuoti ramiau.
Prisipažinsiu, vienos kopos viršūnėje įklimpau. Teko jungti atbulinę pavarą. Bet tai – geriausia, kas galėjo nutikti, nes kitiems kolegoms, bandant nufilmuoti efektingus kadrus, teko virsti ant šono ir vėliau laukti pagalbos.
Kokia išvada? Nesistebiu, kad Dakaro ralyje populiarėja motobagių (Side by Side – S&S) klasė. Nes jie gerokai pigesni už MINI ir Hilux, o malonumo jais lenktyniauti, bent jau pradedantiems pilotams – tikrai daug. Ir išbandymų gal net daugiau, nei važiuojat automobiliu, nes visas gamtos išdaigas, panašiai kaip motociklininkams, tenka patirti savo kailiu. Ir savo nosimi užuosti pačius įvairiausius dykumos kvapus. Žinoma, kai prasibrauni pro dulkių užuolaidą.
Bandyto motobagio duomenis rasite čia:
