Per savo trumpą gyvenimėlį jau lenktyniauju daugiau nei 14 metų. Per visą tą laiką varžybų metu tenka miegoti visur tik ne namie. Nors vežuosi savo pagalvę ir ausų kamštukus – išsimiegoti ne visad lengva.
Didžiausios klaidos ieškant vietos permiegoti ralio metu ir viena pamokanti istorija:
1. Negalima atidedinėti šio darbo iki paskutinio momento. Taip, ruošiantis raliui yra šimtas reikalų, kurių padaręs net negalėsi startuoti. Ko gero, žiūrovai dažnai patys iki paskutinės akimirkos nežino, ar važiuos į ralį. Tokiais momentais pasiteisinimas “Čia tikrai ne svarbiausia, galiu permiegoti betkur” atrodo kaip svarus ir pakankamas, bet atėjus ralio išvakarėms dažnai tenka suvokti klydus. Betkur miega tik “šilčiausi” ralio žiūrovai..!
2. Negalima rinktis vien pagal kainą. Pigiausiose ir brangiausiose sodybose dažniausiai yra vietų. Tam yra priežasčių. Tokių, kurių nelinkėčiau sužinoti. Kaip parodė patirtis – brangiausias variantas irgi nėra “saugi” išeitis, bet apie tai kiek vėliau.
3. Negalima pasitikėti kambariais be nuotraukų. Niekada negyvenkite kambaryje, kurio nuotraukų nebuvote matę, nes jie neatsitiktinai paslaptingi. Įsivaizuokite, kad einate į aklą pasimatymą, ir prieš tai nutariate pasižiūrėti ką apie tą personą žino internetas. Ir štai „Facebook“ profilyje tas mielas žmogutis nėra įsidėjes nei vienos tikros savo nuotraukos, arba vieninelė jo fotografija tai koks automobilis iš „Google“ ar seksualaus „Calvin Klein“ reklamos modeliuko atvaizdas. O miegoti kartu irgi pasižadėtumėte? Tai va, o ką dar kalbėt, kai už tokį paslaptingą numerį dar ir mokėti reikia į priekį…
4. Išankstiniai apmokėjimai užknisa. Dažniausiai, iš anksto apmokėjęs visada pasigaili. Tuomet, jei kas nepatinka, pinigus atgauti labai sunku, o tavo priekaištai įdomūs nebent kokio pikto „Blog’o“ skaitytojams.
5. Nešok nuo vilko ant meškos.Turiu pamokančių istorijų, kaip pakraupę nuo gyvenimo sąlygų šimtametėj sodyboj išskubėjome į penkiasdešimtmetį viešbutį… Šiais metais, per „300 Lakes Rally“ „netoli“ Zarasų (kur tau netoli…) atvykome į kerpėm ir pelėsiais apaugusią seniai, garbingą kaimo sodybą. Atsisakę ten net batus nusiauti, pabėgome, prasiblaškėm visą vakarą ir pasilikom Visagino viešbuty, kuris nelyginant laiko mašina mus nukėlė keliais dešimtmečiais atgal, ir leido užuosti Tarybų Lietuvos kvapą.
 |
| Dominyko Butvilo nuotr./VIešbutis Visagine |
6. Niekad nepasitikėk kitų darytom rezervacijom… Vieną geriausių istorijų galiu papasakoti iš šių metų Sarmos Ralio Latvijoje, iš kurio ne per seniausiai ir grįžome.
Viešbučio „Jolanta“ aš pats internete nemačiau, bet mane patikino, kad jis yra miesto centre, todėl ir yra brangesnis už kitus likusius variantus. Gyventi centre – šioks toks privalumas – ankstyvą ralio rytą gali ištaikyti pusvalanduką ilgiau pamiegoti. Deja… Likus savaitei iki ralio, netikėtai sužinojau, kad miestas, kuriame gyvensime – visiškai ne tas, kurio mums reikia. Nuo Gulbenės, kur įsikūręs ralio centras, jis nutolęs per penkias dešimtis kilometrų! Kadangi kitų variantų nebeturėjome, ketvirtadienį naktį po ilgos, duobėtos ir kelionės atsibeldėme į „savo niekingos kelionės tikslą“ (taip jį įvardino „TomTom“ navigacijos balsas). Buvo jau beveik vidurnaktis, bet ryškiai, neoninėmis šviesomis iškeverzotos raidės „Jolanta“ skelbė, kad viena įstaiga miestelyje dar nemiega. Kabaką primenantis „Reception“ prabanga netvieskė, ir jau tuomet pradėjau stebėtis, iš kur jis gavo „Hotel“ statusą. Mus pasitiko jokia kalba nešnekanti, veidrodžio tikrai nemačiusi, žemaūgė latvė, kuri keistai šypsojosi – lyg būtų nustebus ir kartu apsidžiaugus, kad šiame užkampyje apsilankė klientai. Pasitelkus visus verbalinius ir neverbalinius sugebėjimus ji mums paaiškino, kad reiks palaukti, kol mus palydės į kambarius. Už dvidešimties minučių trypčiojimo karštame ir tvaikiame laukiamajame, mano veide šypsenos jau nebebuvo. Paklausiau ar ji pati negalėtų mūsų palydet, bet ji atsakė kreiva šypsena, droviu juoku ir trumpu „no“.
Dar už kelių minutėlių atvyko keistai mirksintis, tikrai niekuo, o labiausiai savimi nepasitikintis vyrukas, ir pamojo ranka:
-Važiuojam.
-Kur?
-Į jūsų apartamentus.
Taip, apartamentus. Jūs negalite įsivaizduoti, kokiu žvilgsniu mes su Renatu jį persmelkėme. Pasirodo, apartamentai yra už 7 km nuo „viešbučio“, prie ežero. Kadangi jau gili naktis, pasirinkimo neturime. Už dešimties minučių sustojome prie lenpjūvės. Pilnai veikiančios ir ūžiančios lenpjūvės, kurios biure yra įrengti mūsų apartamentai. Tuo momentu jau nebegalėjau sutvardyti juoko. „Kambariai prie ežero“. O kad lentpjūvėje – aprašyme pamiršo paminėti.
 |
| Dominyko Butvilo nuotr./Latvijos lentpjūvė su apartamentais |
Aišku, pusryčius gamina tame liūdnai pagarsėjusiame viešbutyje „Jolanta“, už 7 km. Ryte atvykome valgyti: į visus užduotus klausimus gavau vienintelį atsakymą – „pancakes“ (liet. blynai). Spėkit ką išsirinkau? Taip, „pancakes“.
Ir nors man pažadėjo, kad lentpjūvė naktim nedirbs, ji dirbo. Šalia ūžimo ir pjuvenų duzgesio, vidurnakty girdėjos besikeičiančios pamainos žmonių balsai, juokas, ir tarptautiniai keiksmažodžiai. Žodžiu, latviška proletaro kasdienybė.
Autorius rašo tinklaraštyje Domas.lt.
