Abi lūžusios rankos, trys chirurginės operacijos ir kelios savaitės ligoninėje – taip baigėsi pirmoji Gabrielės, miškuose važinėjusios senutėliu enduro motociklu, pažintis su motokroso trasa. Vos grįžusi iš ligoninės, tuomet dar 18-os tesulaukusi mergina vėl puolė į motokroso trasą. Tąsyk pėsčia, suviliota motociklų garsų.
„Neįmanoma nusakyti jausmo, kuris apėmė pirmą kartą pamačius krosinius motociklus. Ryškūs, garsiai riaumojantys, draskantys žemę motociklai ir motociklininkų žvilgsniai per purvu aptaškytus akinius užbūrė. Noras pajusti tai, ką jaučia motokrosininkai, skatino sėsti ant motociklo pačiai,“ – prisimena Gabrielė.
Šio jos siekio nesustabdė ir tėčio draudimas – motociklo avarijoje žūties vos išvengęs vyras buvo griežtai uždraudęs dukrai važinėti motociklu.
Pasak Gabrielės Savčenkaitės, jokie draudimai jai nepadėjo: „Pirmą savo motociklą slapta nuo tėvų įsigijau būdama 18-os. Taupiau, vargau, atsisakiau visokių niekučių ir nusipirkau „Cagiva W8“, sunkų enduro tipo motociklą. Po metų, pardavus jį ir tėvų dovanotą automobilį, nusipirkau krosinį motociklą.“
Ryžtu degančiai merginai padėjo ir sėkmė: kartą motokroso trasoje užkalbinta „W‘D Looren RT“ komandos vadovo Edvardo Žindžiaus Gabrielė sulaukė ne tik visokeriopos jo pagalbos, bet ir kvietimo prisijungti prie komandos.
„Į pirmas savo gyvenime varžybas išvažiavau rimtai pasitreniravusi tik dieną, vis kišdavo koją kokie nors techniniai motociklo gedimai. Tačiau visų nuostabai iš jų iškeliavau kaip pirmojo „Cross Country“ čempionato etapo nugalėtoja,“ – sako motociklininkė.
Vos per sezoną ji patobulėjo tiek, kad paskutiniajame etape varžoves lenkė jau visu ratu, t. y. 6 km. Pirmąjį savo varžybų sezoną G. Savčenkaitė baigė iškovojusi 2014-ųjų Lietuvos „Cross Country“ čempionės moterų klasėje titulą.
Skeptikams ir sau pačiai įrodžiusi, kad begalinis noras padeda įgyvendinti bet kokius tikslus, Gabrielė sako, jog ribos, kada motokrosui pasakytų „gana“, nėra.
„Noriu būti pirma, lenkti labai stiprius varžovus ir ne tik moteris. Moterų klasės šiame sporte – puikus dalykas, ne visos merginos gali konkuruoti su vyrais vien dėl to, kad jie iš prigimties stipresni fiziškai. Bet mano įsitikinimu, jos gali išmokti tiek pat kaip ir vyrai, tereikia drąsos ir pastangų, ir jokiu būdu ne kokių nors nuolaidų trasoje“.
Vaikinų požiūris ir elgesys su merginomis trasoje, pasak G. Savčenkaitės išties skirtingas: dauguma elgiasi maloniai ir prireikus pagalbos nepalieka bėdoje, ypač jei kyla techninių problemų su motociklu.
„Įprastai greičiau važiuojantys trasoje tiesiog aplenkia, lėtesni – praleidžia į priekį, bet yra pasitaikę ir tokių atvejų kai buvau ir pargriauta, ir pervažiuota. Toks jau tas sportas,“ – su šypsena pasakoja Gabrielė, anglų kalba studijuojanti Europos ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete.
Nuolaidų G. Savčenkaitė nesitiki ir dalyvaudama „Arenacross Baltic Cup“ varžybose, kur varžysis MX2 klasėje. Kovo 21 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje merginai prie starto linijos teks stoti greta pasaulio motokroso čempionate dalyvaujančio Roberto Justo, 2014-ųjų „Arenacross“ MX2 klasės bronzos laimėtojo Domanto Jazdausko, latvio Karlio Sabulio ir kitų stiprių motokroso meistrų.
Naujutėlį 2015-ųjų gamybos „Kawasaki KF250F“ motociklą į trasą išvairuosiančiai merginai su jais teks kautis kaip lygiai – atskiros moterų klasės „Arenacross Baltic Cup“ nėra: „Įprastai prieš varžybas aš nesijaudinu, bet šį kartą kiek neramu, kad didelis triukšmas arenoje gali trukdyti – man lengviau važiuoti kai girdžiu savo motociklo variklio garsą. O dėl varžovų – jei sunku važiuoti su vyrais, važiuok su merginomis, jei ir tai per sunku – ne tą sportą pasirinkai. Motokrosas man suteikė pasitikėjimo ir užtikrintumo, net neįsivaizduoju, kuo dar galėčiau užsiimti. Mano moteriškos silpnybės? Jei motociklai nesiskaito, tada neturiu jokių. Nebent kai būsiu sena ir nebepaeisiu, nustosiu važinėti motociklu.“
