Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Dykumų ralio ekspertas Antanas Juknevičius: „Svajoju sugrįžti į Dakaro ralį“ (nuotraukos, video)

Daugiau nei dešimtmetį dykumų ralio maratonuose dalyvaujantis Antanas Juknevičius ruošiasi dar vienam varginančiam išbandymui – balandžio 1-7 dienomis Arabijos dykumoje vyksiančioms „Abu Dhabi Desert Challenge“ lenktynėms. Į svečius Dakaro ralio žvaigždes 2011 metų čempionus Nasserą al-Attiyahą ir Vladimirą Čaginą pasikvietęs 36 metų lietuvis atvirauja, jog svajoja ateityje sugrįžti ir į šias lenktynes.
A.Juknevičius kartu su 2011 metų Dakaro ralio čempionu N.Al-Attiyahu, kurio laukia savo namuose Lietuvoje.
A.Juknevičius kartu su 2011 metų Dakaro ralio čempionu N.Al-Attiyahu, kurio laukia savo namuose Lietuvoje. / Asm. arch. nuotr.

„Aš visada apie tai galvoju, nes jau esu užsikrėtęs tuo virusu. O juo kai užsikreti, tai visam gyvenimui“, - 15min.lt neslėpė A.Juknevičius.

Geriausio visų laikų Lietuvos rezultato Dakaro ralyje bendraautorius – 2009 metais kartu su Aurelijumi Petraičiu bendrojoje įskaitoje finišavo 25-ojoje bendrosios automobilių įskaitos vietoje – dykumų ralio maratonuose yra pasiekęs dar ne vieną įspūdingą pergalę.

Dykumų sportinio vairavimo mokykloje Dubajuje treneriu dirbantis A.Juknevičius yra laimėjęs Libijos (2008 m.), „Baja“ (2006, 2007 m.) lenktynes, Omane buvo antras (2006 m.), JAE – trečias (2007 m.) ir penktas (2005 m.), Prancūzijoje – ketvirtas (2006 m.). 2009 metais Dakaro serijos „Šilko kelio“ lenktynėse A.Juknevičius bendrojoje įskaitoje užėmė 10 vietą.

– Kuo laukiančios „Abu Dhabi Desert Challenge“ lenktynės ypatingos?

– Jos yra pačios smėlingiausios – net 95 proc. maršruto iš apie 2500 km sudaro smėlis. Jos vyksta pačiame Arabijos dykumos viduryje, prie Saudo Arabijos sienos. Labai didelės kopos, minkštas smėlis. Man tai yra labai paranku, nes esu būtent vairavimo ant smėlio ir dykumoje ekspertas. Esu ir pasaulio čempiono treneris – Artūnas Ardavičius juo tapo 2008 metais.

– Kas bus jūsų šturmanas?

– Antrasis pilotas, liaudiškai – šturmanas, bus Vytautas Bučiūnas. V.Bučiūnas yra labai didelis entuziastas, ragavęs nemažai automobilių sporto. Pats už vairo jis yra pora kartų važiavęs  „1000 km Horn Gran Prix“ varžybose ir dalyvauja žiedinėse lenktynėse. Dykumų ralio maratonas jį taip sudomino, jog jis pora metų su mumis važiavo į Dubajaus lenktynes tik stebėti ir mokytis.

– Kaip nepasiklysti dykumos ralyje?

– Dykumoje irgi yra visokių orientyrų – kažkur auga palmė, numestas ratas ar nuo atmenamų laikų stovi surūdijusi statinė. Kitur kopa susijungia su lyguma, pasikeičia gruntas – kažkokių orientyrų visada yra. Jeigu jų ir nebūna, iš organizatorių visada gauni tos dienos kelio knygą. Tarkime turi 10 km važiuoti laikydamasis 235 laipsnio. Nėra jokių kelių, tiesiog važiuoji, šokinėji per kopas ir stengiesi nenukrypti. Nuvažiavus 10 km kompiuteris pasako, jog turi keisti kryptį į 35 laipsnį. Toje vietoje jau būna kažkoks orientyras, nes organizatoriai stengiasi kas kažkiek laiko sudėti kažkokius orientyrus.

Kelio knyga yra pats pagrindinis navigacijos įrankis. Ji būna duodama visose lenktynėse, kitaip jos negalėtų vykti. Tačiau kelio knygą iš organizatorių tu gauni tik vakare arba ryte ir tik vienai dienai.

– Tai dykumų ralyje šturmano darbas yra  lengvesnis nei klasikiniame ralyje?

Tai tarsi lėktum iš Vilniaus į Nidą, bet ne autostrada ar žvyrkeliais, o visiška dykuma, - sakė A.Juknevičius.– Šturmanas darbas, kaip ir visur, čia yra labai atsakingas. Šturmano padaryta klaida kainuoja ne tik laiko, bet kartais – ir visas varžybas, nes pavojingose vietose labai greitai galima sudaužyti automobilį. Taip, iš dalies čia yra truputį lengviau, nes nereikia stenogramų. Per dieną vieno greičio ruožo ilgis sudaro 400 km, tai kiekvieno posūkio nesusirašysi. Tai tarsi lėktum iš Vilniaus į Nidą, bet ne autostrada ar žvyrkeliais, o visiška dykuma. Pasiklysti labai lengva, o važiuoji tiek, kiek matai. Toks labai demokratiškas būdas – visi turi vienodas sąlygas.

– Kokiu automobiliu važiuosite?

– „Bowler Wildcat 200“. Tai yra Dakaro ralio prototipas, pagamintas Didžiojoje Britanijoje. Šis automobilis yra labai populiarus, patikimas ir turi labai gerą kokybės bei kainos santykį. Jos priežiūra yra gan nesudėtinga, o rezultatai – geri. Bendrojoje Dakaro ralio įskaitoje „Bowler Wildcat 200“ yra užėmęs ir 8, ir 9 vietas.

Mano automobilis yra pagamintas 2005 metais. Aš jį turiu pora metų. Variklis – benzininis 4 litrų darbinio tūrio V6. 100 km toks „suvalgo“ apie 25 litrus benzino, tačiau tai dar yra palyginti taupus variantas. Pavyzdžiui, paskutiniame Dakare mes važiavome latvišku „OSCar“ automobiliu, kuris 100 km sudegindavo 50 litrų benzino.

Mūsų automobilio bako talpa – 400 litrų. Mažesniu važiuoti neleidžia taisyklės. Vien toks bakas, kuris gaminamas specialiai, kainuoja mažiausiai 6 tūkst. eurų. Visas „Bowler Wildcat 200“ automobilis vertas 100-110 tūkst. svarų sterlingų. Ir tai yra dar labai nedaug (šypsosi).

Maksimalus greitis, kuriu važiavau šiuo automobiliu siekė 160 km/h. Tačiau reikia pažymėti, jog tokį greitį jis palaiko bet kokiu keliu – ar smėliu, ar bekele. Didžiausias šio automobilio privalumas – jo patikimumas. Gali visą dieną šokinėti nuo tramplino prie tramplino, kartais kristi net po 6-8 metrus, kitaip laužyti ir nuvažiuoti šimtus kilometrų.

– Gal esate kada skaičiavęs kiek kilometrų jau nuvažiavote dykumų raliuose?

Įdomus klausimas. Reikės kada paskaičiuoti. Tiksliai nežinau. Skaičiuojant etapus, esu nuvažiavęs pusantro pasaulio čempionato, keturiuose Dakaro raliuose. Dykumų raliuose faktiškai važiuoju nuo 2000 metų.

– Kodėl būtent dykumų ralis?

– Automobiliams visada turėjau labai didelį pomėgį. Bandžiau ir klasikinį ralį, ir žiedines lenktynes, ir kartingų varžybas. Tačiau man labiausiai patiko visureigiai. Plius, čia viskas labai keičiasi, labai nemonotoniška. Žiedinėse lenktynėse tu suki tuos pačius ratus ir viskas – gan nuobodoka. Jeigu pirmieji dešimt Lietuvos čempionato dalyvių telpa vos vieną sekundę, tai nugalėtoją nulemia plaukas. Vairuotojas tampa kone mechaniniu sraigteliu.

Mano charakteriui tai yra per nuobodu, man reikia, kad situacija nuolat keistųsi, būtų iššūkių. Dykumoje nutinka ir gedimų, turi pats juos remontuoti. Nėra jokios monotonijos, o tai mane labai žavi. Taip pat žavi tai, jog lenktynės vyksta labai egzotiškose valstybėse. Pavyzdžiui, Faraonų ralis Egipte prasideda nuo piramidžių, Tuniso, Libijos, Dubajaus raliai ir t.t. Visi jie vyksta tokiose vietose, kur šiaip gyvenime kažin ar patektum. Tos negyvenamos vietovės yra ir be galo gražios.

– Kuris ralis jums labiausiai įstrigo atmintyje?

– 2003 metų Dakaras. Tai buvo pirmas kartas, kai važiavau ralio reidų maratonuose. Tada Dakaro ralis vyko Tunise, Libijoje ir Egipte. Tai buvo fantastiškas ralis. Kiek pakalbu su Vladimiru Čaginu, kuris Dakaro raliuose važiavo nuo 1998 metų (septynis iš jų laimėjo, - aut. past.), jam tai irgi buvo pats gražiausias ralis. Jis vyko nuostabiose vietose. Vien pravažiuoti gražiausią Sacharos dykumos dalį Libijoje yra nuostabus reginys, o man tai dar buvo pirmas kartas.

– Kuo Dakaro ralis skiriasi nuo kitų dykumų ralių?

– Dakaras kažkada buvo pasaulio dykumų ralio pasaulio čempionato etapas. Tačiau 2002 metais, kai Dakaras išaugo į tokį didžiulį renginį, jiems pasidarė nenaudinga likti FIA organizuojamo pasaulio dykumų ralio čempionato etapu. Nors Dakaro raliui buvo priskirtas koeficientas 2 (surinkti taškai šiame etape dauginami iš dviejų, - aut. past.), jo organizatoriai pasitraukė iš pasaulio čempionato tvarkaraščio. Visgi taisyklės ir reglamentas iki šiol išliko visiškai identiškos.

– Ar lengva bendrauti su Dakaro ralio žvaigždėmis?

Asm. arch. nuotr./A.Juknevičius kartu su C.Sainzu
A.Juknevičius kartu su C.Sainzu

– Visi Dakaro ralio dalyviai yra geri draugai. Nasseras al-Attiyahas (2011 metų Dakaro ralio nugalėtojas, - aut. past.) turi pas mane atvažiuoti į Vilnių. Tikrai atvažiuos ir V.Čaginas, kuris žada jau dvejus metus, bet vis kas sutrukdo. Senai juos pažįstu, tai pasikviečiau į svečius.

Pats esu buvęs pas Volodia (V.Čaginą, - aut. past.) namuose, pažįstu ir jo žmoną, tai dabar laukiu jo vizito. V.Čaginas turi didelių problemų su stuburu ir Dakaro raliuose daugiau nebevažiuos. Tačiau dar neaišku ar jis nevažiuos kituose ralio maratonuose.

– 2009 metais Dakaro ralyje kartu su Aurelijumi Petraičiu (A.Juknevičius tuomet buvo antrasis pilotas, - aut. past.) užėmėte 25 vietą bendrojoje įskaitoje. Tai aukščiausias lietuvių pasiekimas per šių ralių istoriją. Ar įmanoma jį pagerinti?

– Manau, jog nieko nėra neįmanomo. Tai tikrai įmanoma, tik klausimas – kada tai įvyks? Kalbant šia diena mažai tikėtina, jog tai nutiks artimiausiu metu.

– Ko tam reikia?

– Tai labai brangi sporto šaka. Reikia, aišku, ir įgimtų bruožų, ir vis dėlto – pinigų. Techninėje sporto šakoje žmogus lemia daug, bet technika – šiek tiek daugiau. Skaudu, bet deja taip jau yra.

Pavyzdžiui, viena diena Dakaro ralyje gamyklinėms komandoms – „Volkswagen“ ar „Mitshubishi“ – kainuoja 1 mln. eurų, o tų dienų būna apie 20. Kai važiavome mes, mūsų biudžetas buvo 120 tūkst. eurų. Visas, ne vienos dienos.

Ką gali 120 tūkst. eurų mes žinome – galime būti 25-i. Ar turime talento? Matyt, jog kažkiek turime. Patirties taip pat turime. Sugebame patys teisingai paruošti automobilį, įvertinti savo jėgas ir pasiekti tokį rezultatą, tarp 200 automobilių iš viso pasaulio.

– Pats norėtumėte sugrįžti į Dakaro ralį?

– Aš visada apie tai galvoju, nes jau esu užsikrėtęs tuo virusu. O juo kai užsikreti, tai visam gyvenimui. Dabar klausimas toks – kada bus tinkamos sąlygos? Automobilis yra, patirties yra, bet reikia labai daug pinigų. Visada ta linkme dirbu, tačiau stengiuosi miglos sau į akis nepūsti. Sugrįžti į Dakaro ralį yra mano svajonė.

Legendinis A.Petraičio ir A.Juknevičiaus epizodas iš Dakaro ralio:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos