Šiuo metu Edvino Arkušausko vardas dažniau minimas tik „Eneos 1000 km“ lenktynių metu. Dirba jis – su „Liqui Molly Racing Team“ komanda. Pernai šias lenktynes jie nugalėjo, šiemet dėl avarijos pasitraukė nepasiekę finišo. Greičiu komandos trečiosios serijos BMW nusileido tik galingiausiems „Aquila“, „BMW Silhouette“ prototipams ir „Porsche“ automobiliams.
Šis „Liqui Molly“ automobilis yra ypatingas, net pavadintas Edvino vardu – „BMW E90 Edva“. Jis pagamintas nuo nulio, turint paprastą trečiuko sedano kėbulą, suprojektuotas kompiuteriu, turi idealų svorio paskirstymą, stipriai modifikuotą E46 serijos BMW M3 variklį, sujungtą su sekvencine pavarų dėže. Pajėgumai – 400 AG ir 400 Nm. Tokį lenktyninį šedevrą su lietuviška automobilių sporto patirtimi sunku sukonstruoti.
Žiemą mes visas knygas sumesdavome į žigulių bagažines ir vietoj paskaitų su draugu dumdavome ant užšalusio Salotės ežero šalia Vilniaus
Ir iš tiesų Edvino dirbtuvėse dėmesį patraukia viena siena, nukabinėta toli gražu ne lietuviškomis lentelėmis ir taurėmis, ant kurių – nematytos SCCA raidės. „Sports Car Club of America“ – smulkiu šriftu parašyta apačioje. 15 metų už Atlanto praleidęs lietuvis ten sugebėjo prasimušti profesionaliame automobilių sporte.
Lietuvoje – tik mėgėjas
Grįžkime ketvirtį amžiaus atgal, maždaug į 1990-uosius, kai šio straipsnio herojus dar buvo studentas, mokslus kremtantis technikume. Bent jau teoriškai.
„Žiemą mes visas knygas sumesdavome į žigulių bagažines ir vietoj paskaitų su draugu dumdavome ant užšalusio Salotės ežero šalia Vilniaus. Improvizuotas trasas droždavome nuo ryto iki vakaro. Ten išmokau valdyti slystantį automobilį.
Vasarą, kai nebūdavo ledo, lėkdavome palakstyti Valakampių keliukais. Tačiau ten mes važiuodavome ne ant durniaus, o rimtai treniruodavomės. Draugas Rapolas turėjo raliui ruoštą automobilį, buvo geras vairuotojas, mėgėjiškai sportavo. Aš tik treniruodavausi, nes profesionalus sportas man dar buvo baisus. Juk ten medžiai po kelią bėgioja“, – karjeros pradžią prisiminė Edvinas.
Bulių kautynės baržomis
1992 metais Edvinas su mintimi užsidirbti keletą dolerių geresniam automobiliui išskrido į JAV pas brolį. Porai mėnesių padirbėti. Darbą rado pas lietuvį automobilių servise.
„Vieną dieną kažkas atvarė „Ford Crown Victoria“. Tą seną kampuotą baržą. Atvarė ir paliko likimo valiai. Aš jį pataisiau, bet viršininkas sakė mesti į sąvartyną. Kadangi niekam jo nereikėjo, nusprendžiau pasismaginti, lietuviškas žiemas prisiminti. Po kapotu – V8 variklis, kuris traukia, varomas galo, taigi pradėjau teritorijoje saulutes piešti. Serviso savininkas pamatė, kad gerai valdau automobilį, ir pasiūlė dalyvauti komercinėse varžybose, kuriose už pirmą vietą iš karto gauni 1 000 dolerių.
Visi jose važiuoja su tokiomis kampuotomis baržomis. Reikalavimai minimalūs – pakanka suvirinti lankus, išimti visus stiklus ir gali važiuoti. Prieš tai dar vienoje pusėje sumontuoji mažesnius ratus, kitoje – didesnius, nes ketvirčio mylios ilgio trasa yra ovalo formos su nuolydžiu.
Komandos ten atvažiuodavo užsidirbti pinigų. Važiuodavo dviese: vienas lįsdavo į priekį, antras trukdydavo varžovams lenkti. Visi stumdydavosi, baigti tokias varžybas būdavo labai sunku. Aš to nežinojau, bet vis tiek pirmose lenktynėse sugebėjau atvažiuoti penktas. Visi labai kreivai žiūrėjo į aukštyn šokusį naujoką. Kitose varžybose vėl šoviau į priekį – tai mane įmūrijo į sieną. Trečiose varžybose ėmiau saugotis ir lipau ant podiumo. Nedaug aš ten važiavau. Sakiau, kad man neįdomu bulių kautynės, kur reikia saugotis, o ne važiuoti. Norėjau ko nors rimčiau“, – apie pirmąją lenktynių už Atlanto patirtį pasakojo Edvinas.
Kai velkiesi gale, tavęs niekas nemato, kai iš niekur nieko šauni į priekį – visiems tampi įdomus, tavęs visi pradeda klausinėti, iš kur, kas tu?
Įsiliejimas
Taigi už 1 000 dolerių nusipirko „VW Golf“ su lankais ir perėjo dvi lenktynininkų mokyklas, kad gautų licenciją lenktyniauti. Atvažiavo į Čikagos regiono žiedines lenktynes. Pirmose varžybose finišavo ketvirtas, antras jau laimėjo. Nuo to laiko Edvinas pradėjo gyventi lenktynių pasaulyje.
„Kai velkiesi gale, tavęs niekas nemato, kai iš niekur nieko šauni į priekį – visiems tampi įdomus, tavęs visi pradeda klausinėti, iš kur, kas tu? Taip aš įlindau į lenktynininkų ratą, kuris ten iš tiesų labai draugiškas. Susipažįsti su vienu, tas tave supažindina su kitu, sužinai, kas ką parduoda, kas ką moka daryti. Taip įlindau į amerikietišką lenktynių pasaulį“, – prisimena E. Arkušauskas.
Taip po kelių laimėtų varžybų, tik pustrečių metų JAV gyvenantis vilnietis nusipirko galingesnį trečiosios kartos „VW Golf VR6“ modelį, su kuriuo laimėjo dvejas varžybas. Tuo viskas su standartinių automobilių lenktynėmis ir baigėsi.
Formulė
Po pusės metų stagnacijos Edvinas susipažino su „Formula Mazda“ lenktynių serijos komanda. Pamatę, kad lietuvis technikos srityje – ne iš kelmo spirtas, jie pasiūlė jam padirbėti mechaniku.
„Pas mus buvo keistas komandos vadovas, kuris tik pinigus pasiimdavo. Džiaugdavosi, jei kuris automobilis suduždavo, mat jį reikės remontuoti, vėl uždirbs. Pradėjau bendrauti su komandos savininkais – italu ir amerikiečiu. Paaiškinau jiems, kad jei galėčiau patobulinti nustatymus, automobiliai pagreitėtų. Taigi gavau galimybę improvizuoti, formulės pradėjo greitėti, atsirado progresas. Savininkai suprato, kad su vadovu buvo kažkas negerai.
Ir vieną dieną atėjus į darbą manęs laukė siurprizas. Darbe buvo tuščia. Atvažiavo tik vienas savininkas ir davė visų dirbtuvių raktus. Sako: dabar tu vadovausi komandai, kuri turi 1 000 kv. metrų ploto garažą, butą antrame aukšte, 12 formulių, sunkvežimius, visą komandą, dalyvaujančią profesionaliose lenktynėse. Sakiau, kad nepajėgsiu, bet jis vis tiek užkrovė visą atsakomybę ant mano galvos“, – pasakojo.
Atrištos rankos
Edvinas surinko savo pažįstamų mechanikų komandą, pradėjo tobulinti mašinas, dirbti su vairuotojais. Jau pirmą sezoną komanda nugalėjo nacionaliniame ir „Pro“ čempionate savo regione.
Man buvo atrištos rankos – turėjau techniką, turėjau patalpas, turėjau žmonių ir biudžetą. Ribotą, bet jau galėjau kažką daryti
„Pirmą kartą pats važiavau su formule. Juk reikėjo ir man žinoti, kaip ten viskas valdoma. Idealiomis sąlygomis pirmą kartą sėdęs prie „Mazda“ bolido vairo važiavau atsilikęs 2 sekundėmis nuo trasos rekordo. Nustebo tiek savininkai, tiek ir aš pats. Pradėjau dar daugiau testuoti. Kažką padarai, važiuoji, pamatai, kaip veikia. Automobiliai dar labiau greitėjo.
Man buvo atrištos rankos – turėjau techniką, turėjau patalpas, turėjau žmonių ir biudžetą. Ribotą, bet jau galėjau kažką daryti“, – kalbėjo. 2002 metų sezone Edvino vadovaujama komanda dalyvavo 37-iose varžybose, likusius savaitgalius treniruodavosi.
„Važiavome „Formula Mazda“ lenktynių serijoje. Tai buvo labai lengvi automobiliai, turintys 200 AG rotorinius variklius, kurių sūkiai buvo ribojami ties 6 000. Su ja reikėdavo mokėti važiuoti, nes mašinoje nebuvo gero sukimo momento, tad prieš posūkį turėdavome anksti stabdytis ir anksti greitėti, kad greitėtume tiesiojoje. Reikėjo daug dirbti su pakabos nustatymais, su pačiu vairuotoju“, – dėstė patirtį.
„Road America“ trasoje per „June Sprints“ renginį, kur susirenka visų regionų komandos, jie sugebėjo aplenkti net nenugalėtą gamyklinę „Star-Mazda“ komandą.
Amerikietiška formulė
Po poros metų komanda persiorientavo į aukštesnio lygio „Formula Atlantic“, europietiškos „Formula 3“ analogą. Ji turėjo iš anglies pluošto britų pagamintą kėbulą ir 300 AG turinį „Toyota“ variklį. Tai, priešingai nei mėgėjiškai rėminės konstrukcijos „Mazda“, buvo tikra formulė su oro srauto tuneliais apačioje ir žvėriška spaudžiamąja galia posūkiuose. Pasikeitė ir biudžetai. Vienos varžybos su „Atlantic“ formule kainuodavo maždaug 25 tūkst. dolerių. Tačiau Edvinas ten ilgai neužsibuvo, po ketverių metų įkūrė savo servisą.
„Dar teko dirbti ir su „Indycar-ChampCar“, Amerikos „Formulės-1“ analogu. Pažįstamas 2006 metais tris 1999 metų formules su sunkvežimiu nusipirko iš Michaelo Andretti Jaunesniojo. Važiavome į istorines lenktynes, kur dalyvavo ir kelerių metų senumo Michaelio Schumacherio ferariai, jo „Benetton“ bolidai, apynaujai „Indycar“.
Su jais praleidau vieną sezoną. Išmokau tokių dalykų, apie kuriuos nė neįsivaizdavau. Profesionalūs lenktynių inžinieriai, išlendantys iš sunkvežimio tik laidui į bolidą įkišti, kad galėtų pasiimti informaciją iš bolido kompiuterių, paaiškino daug dalykų, pavyzdžiui, kur pakabos ir kituose nustatymuose geriau nelysti, nes nieko nelaimėsi, ir kur ieškoti smulkmenų, lemiančių rezultatą.“
Pašnekovas pasakojo, kad įkūrus servisą buvo ir sunkumų, ir verslas nekaip ėjosi. Jis gyveno iš testų: „Už „Formula Atlantic“ testą man mokėdavo 1 500 dolerių. Tuos pinigus skirdavau dirbtuvių nuomai. Vis tiek laikiau savo verslą, nebenorėjau kam nors dirbti, norėjau, kad žmonės dirbtų man.“ Lenktyniauti Edvinas už Atlanto baigė 2007 metais, 2008-aisiais dėl šeimyninių problemų grįžo į Lietuvą.
Lietuviai žino geriau
„Grįžau į Lietuvą, net parsivežiau BMW E46 kėbulą su M3 motoru. Sakiau, pasidarysiu mašiną, lėksiu. Maniau, atidarysiu garažą, dirbsiu su sportininkais. Juk Amerikoje tiek patirties gavau, pradėsiu su jais dalintis, viskas eisi kaip iš pypkės! Tik ta pypkė labai ilgai ruseno. Pasklido gandai, kad kažkoks amerikonas atvažiavo, bet niekas per daug nesidomėjo, neskambino ir nevažiavo“, – pasakojo E. Arkušauskas.
Dabar darau tai, kas man labiausiai patinka – konstruoju lenktyninius automobilius
Vyriškis prisipažįsta, kad grįžus į tėvynę reikėjo pasispausti – teko ir stabdžių trinkeles, ir tepalus BMW keisti. Profesionaliose lenktynėse įgyta patirtis čia niekam nebuvo įdomi. Juk lietuviai visada žino geriau...
Ilgainiui savo konstruotais ir prižiūrėtais automobiliais Edvinas pelnė gero lenktynių inžinieriaus vardą ir Lietuvos automobilių sporto padangėje, taigi atsirado pakankamai klientų.
„Dabar darau tai, kas man labiausiai patinka – konstruoju lenktyninius automobilius. Gaminu aukštos kokybės automobilius, todėl mano paslaugos brangios“, – apibūdina šiandieninį verslą ir iš karto priduria: „Tačiau visada noriai dalinu patarimus pradedantiems, kur geriau be reikalo nemėtyti pinigų, o kur verta investuoti. Juk norisi šalyje turėti daugiau konkurencijos, aukštesnio lygio automobilių sportą.
Štai viena komanda nusipirko amortizatorius už 5 tūkst. eurų. Todėl, kad jie geri. O kuo? Klausiau, kokio kietumo spyruoklės. „Ai, nežinom, – atsakė. Paprašėme, kad pagamintų kaip Niurburgringui, mums Kačerginėje tiks.“ Aš tai girdėjau savo ausimis. Įsivaizduojate? Lietuvoje automobilių sporte labai trūksta aukšto lygio specialistų, jų beveik nėra“, – kalbėjo Edvinas.
Konkuruoja pinigai
Dar vienas dalykas, kurio pasigenda buvęs užjūrio lenktynininkas, – konkurencija. Šalyje vykstančiose lenktynėse laimi tie, kurie atsiveža galingesnius automobilius.
„Dažnai konkurencija čia vyksta ne trasoje, o už jos ribų. Komandos pykstasi, turi kažkokią pagiežą viena ant kitos. Pernai per varžybas kažkas kažkuriai komandai į degalų baką net kažko pripylęs buvo.
Lenktyniaudamas Amerikoje tokių dalykų nesu girdėjęs. Konkurencija ten vyksta trasoje, o už jos ribų visi yra itin draugiški. Jeigu kas nors vakare pamato, kad tavo sunkvežimis dar atidarytas, palapinėje dega švies, sustos ir paklaus, kas atsitiko, pasiūlys pagalbą, duos reikiamus įrankius, paskolins net padangas, kitas detales. Jiems svarbiausia, kad kitą dieną visi iki vieno važiuotų lenktynėse, kad ten būtų konkurencija. Norėčiau, kad ir čia lenktynės taptų hobiu ir varžovai norėtų lenktyniauti, o ne bet kokia kaina gerkles perplėšti“, – tautinius skirtumus įvardijo Edvinas.
Dosjė
Edvinas Arkušauskas
Amžius – 45 m.
Profesija – automobilių inžinierius
Hobis – sportas
Kasdienis automobilis – BMW M3
Pasiekimai
„Top 10“ pilotas „Formula Mazda National Championship“
2002 m. trasos rekordas „Gingerman raceway“
„BMW Touring 2“ varžybų nugalėtojas
22 podiumai nacionaliame JAV čempionate
2013 m. 1 000 km A3000+ klasės nugalėtojas
2014 m. 1 000 km nugalėtojas
