Apie kelionę plačiau papasakoti sutiko ekspedicijos organizatorius ir dalyvis Remigijus Gančierius. Pasak jo, idėja vykti į kitą šalį gimė todėl, jog Lietuvoje turizmas keturračiais vis dar yra tabu – keturratininkai laikomi gamtos niokotojais, o užsienio šalys motociklais keliaujantiems turistams yra tarsi rojus.
Nėra Lietuvoje vietų, kur galima ramiai keliauti keturračiais.
„Nėra Lietuvoje vietų, kur galima ramiai keliauti keturračiais. Lietuvoje važiuoji susikaustęs, kad kas nors neišbėgtų ant kelio su kokiomis šakėmis ar šautuvais, o užsienyje kiekviename kaimelyje tave pasitinka plojimais ir sveikinimais, žmonės mojuoja ir džiaugiasi, kad kažkas keliauja, važiuoja. Jiems ir patiems įdomu.
Į šią ekspediciją susibūrė tokia kompanija, kuri jau daug metų važiuoja keturračiais. Buvo ir virtimų, ir remontų, bet vežėmės dalių, todėl viską pasikeisdavome. Buvo pora vietų, kur negalėjome pagal suplanuotą maršrutą pakilti, nes upių vagos buvo pilnos vandens ar užgriuvę miškai. Dėl patvinusių upių maršrutą teko keisti kardinaliai, nes vanduo vis gilėjo. Nerizikavome paskandinti motociklų, nes srovė neša ir verčia.
Mes keliaudami įveikėme praktiškai visus Karpatus. Sustojome prie labai gražios vietos – Pamyro radiolokacinės stoties, prie pat Rumunijos sienos. Net Rumunijos telefono ryšį jau pagavome.
Keliaudami vakarais nusileisdavome į kaimelius, miestelius. Ten mus nustebino nakvynės kainos. Pasijauti žmogumi, kai net neklausi, kiek kainuos nakvynė, nes kainos ten fantastiškos. Rojus.
Už dešimt eurų gauni viską – vakarienę, dušą, lovą, patalynę, porą bokalų alaus, pusryčius. Viename kaime apsigyvenamo tikrai prabangiai – už 20 eurų žmogui.
Paprašėme anksti paruošti pusryčius, nes ketinome ryte startuoti, tai jie mums kiaušinių privirė, sumuštinių pridarė, suvyniojo. Nors jų virtuvė dirba tik nuo 9 ryto, bet jie atsikėlė anksti, kad išaušus mus išlydėtų su pusryčiais. Nerealūs žmonės.
Kartą naktį pasibeldėme pas močiutę. Ji mus apgyvendino, užkūrė pečių, pamaitino, net samagono atnešė. Pusryčiams padarė tokį stalą, kad mes per pietus tiek nesuvalgom.
Šešiese sumokėjome 60 eurų. Pasirodo, kad žmonės ten per mėnesį tiek uždirba. Didžiausią įspūdį šioje ekspedicijoje padarė gamta, kainos ir žmonių svetingumas.
Ukrainoje dėl benzino stygiaus ar kokybės problemų nebuvo. Su savimi veždavomės kažkiek atsargų, bet visuomet nusileisdavome į miestelius prispildyti bakus. Degalai ten kokybiški, beveik visur yra 95 rūšies benzino. Kaina pagal jų pragyvenimo lygį yra labai didelė.
Mūsų pinigais – apie 80 centų už litrą. Kai pas juos tokios mažos algos, tai benzinas jiems ten brangus. Pastebėjome, kad ten nėra vidutiniojo sluoksnio – žmonės arba labai gerai gyvena, arba labai blogai.
Keliai ten prasti. Kartais upių vagomis važiuoti buvo žymiai patogiau ir geriau negu jų vadinamu pagrindiniu keliu.
Mūsų prasčiausi žvyrkeliai yra „ledas“. Ten duobė duobėje, kraštai aštrūs. Akmuo, jei nurieda nuo uolos, tai niekas jo nepatraukia. Tiesiog apvažiuoja.
Žiguliukams ten vienas vargas. Mes irgi girdėjome, kaip mūsų keturračių šarnyrai „groja“.
Teko važiuoti ir ilgu, akmenimis grįstu serpantinu, kurio ilgis gal 30 kilometrų. Atgal nuo Rumunijos pasienio grįžome kiek kitu maršrutu, tad iš planuotų 650 kilometrų gavosi 900, nes ne kartą koregavome planus“, – pasakojo Remigijus Gančierius.
