Taigi, panašiai kaip Dakaro ralyje, Vaidotas Žala (Teltonika racing) tapo pirmuoju XXI a. Lietuvos pilotu, laimėjusiu greičio ruožą. O šiuo atveju – net du. Sovietmečiu ir Nepriklausomybės atgavimo laikotarpio pradžioje panašių atvejų taip pat yra buvę. Pvz., 1992 m. ERC greičio ruožą yra laimėjęs Eugenijus Tumalevičius.
Taigi yra kuo džiaugtis, bet yra apie ką ir pagalvoti: kodėl Vaidoto rezultatai tokie svyruojantys? Ir kodėl jis šiemet planuoja važiuoti iš viso tik du (geriausiu atveju – tris) klasikinio ralio etapus? Ir kaip tai susiję su pasiruošimu Dakaro raliui? Ir apskritai, kokį automobilį Vaidotas planuoja vairuoti Saudo Arabijoje? Šiais ir kitais klausimais V.Žalą pakalbinome po finišo Lenkijoje.
– Vaidotai, kodėl šeštadienį jūsų ekipažui sekėsi prasčiau, o sekmadienį lėkėte su vėjeliu ir laimėjote net du greičio ruožus (GR)? Gal trūksta ne tik fizinio ralinio vairavimo, bet ir psichologinio pasiruošimo? Nes, po kontakto su akmeniu iškritę iš dešimtuko, panašu, važiavote mažiau įsitempę?
– Apie psichologiją būtų lengviau pasakyti iš šalies. Bet turėkime omeny, kad čia buvo pirmos mano varžybos po 8 mėn. pertraukos. Paskutinį kartą tokiu automobiliu varžiausi pernai spalio mėnesį. Ir su kitu šturmanu. Taigi adaptacija ir pripratimas užtrunka. Be to, labai skiriasi važiavimas Dakaro technika ir klasikinio ralio: stabdymo taškai, linijos. Kitoks ritmas, „sportinis pasitempimas“. Taigi pertrauka labai jaučiasi. Turėkime omeny, kad ralio technika daug aštresnė, ypač norint važiuoti tokiu aukštu tempu – visą laiką turi stovėti ant blakstienų.
Juk ir Lietuvoje ralio čempionate pradėdami sezoną turėdavome prasilaužti. Tik nesijausdavo trikdžių, nes nereikėdavo iš karto tokio tempo demonstruoti. O dabar kartelė buvo iškelta labai aukštai nuo pat pradžių. Todėl ir pasijuto toks „braškėjimas ir rūdžių byrėjimas“. O po to po truputį įsivažiuoji...
Labiausiai gal jautėsi treniruočių su stenograma deficitas. Iš pradžių buvo sunku pasitikėti kitu žmogumi, juolab kad trasos man visai nežinomos (Lenkijoje yra lenktyniavęs tik 2013 m.). O juk reikia pasitikėti ir savimi, ir automobiliu, ir šturmanu, ir puikiai jį girdėti. Taigi užtrukome, kol pajutau, kad galiu spausti iki dugno.
Rizikuoti negalėjau ir dėl to, kad visą laiką velkasi iš paskos praėjusių varžybų (Rally Aukštaitija patyrė avariją) šešėlis. O juk negali dviejose lenktynėse iš eilės „liuobti“, nes niekas nesupras tokio manevro. Tada jau atsiranda tas šešėlis, kuris kabo virš galvos. Tai negaliu sakyti, kad sekmadienį važiavome pasileidę plaukus. Tačiau pasijutome komfortiškiau, galėjome šiek tiek smarkiau atakuoti.
