Gintas Petrus poilsio dieną sakė, kad ekipažas jaučiasi gerai, patirties kaupia vis daugiau, o dabar dar ir pailsėjo.
Dakaras yra Dakaras
„Vakar gal nuovargis buvo susirinkęs, bet šiandien jau visai kitomis akimis pažiūrėjom.
Rimtas Dakaras, dar tas pusiau maratonas, pervažiavimai dideli. Ir trasos ne iš lengvųjų. Turbūt to ir reikia tikėtis iš Dakaro“, – kalbėjo G.Petrus.
O jeigu dar kokia techninė problema, virtimas, kaip nutiko jų ekipažui, tuomet tai irgi prideda sunkumų. Tačiau esą didesnių ar mažesnių problemų turi visos komandos.
Jis dalijosi patirtimi, kai sulūžo velenas – mašina nevažiuoja, aplinkui nė gyvos dvasios, jokių vietinių, iki artimiausio kelio 20 km, tad „nei nueisi, nei nuvažiuosi“.
„Bandai stabdyti sunkvežimius, jie gražiai pamojuoja ir nuvažiuoja toliau. Tada permąstai, atsiranda filosofinės pažiūros, galvoji – gal ir pačiam reikia geresniam būti, kai kas nors stabdo, reikėtų sustoti. Tai va, čia Dakaro pamokos“, – kaip visada vaizdingai kalbėjo G.Petrus.
Jis dar kartą padėkojo ispanų komandai, kuri juos ištraukė.
Anot Ginto, Dakare lengvas stresas suteikia malonumo, bet per daug streso jau keltų kitokią nuotaiką: „Kol kas streso lygis buvo priimtinas, išskyrus tą dienelę, kai laukėm angelų. Bet nudžiugimas, kuris ateina po liūdesio, būna labai geras.“
Pradžia sunkesnė, nei planavo
Tomo Jančio ir Irmanto Bražiūno komanda poilsio dieną dirbo – mechanikams teko nemažai paplušėti prie motobagio. Anot Tomo, dirbama pagal sąrašą.
Paprašytas įvertinti pirmąją Dakaro pusę, lenktynininkas atsiduso: „Sunki pradžia, sunkesnė, nei planavome. Rezultatas irgi nėra toks, kokį planavome, bet, man atrodo, yra tas momentas, kada reikia galvoti ne apie rezultatą, o kaip finišuoti. Apie tai galvojam.“
Jam antrino ir šturmanas Irmantas: „Aš neturiu itin daug patirties, galiu lyginti du. Pradžia tikrai buvo sunkesnė, daugiau akmenų, navigacija painesnė. Sunki pradžia, bet netikiu, kad bus lengviau po laisvos dienos.“
Tomas sako, kad gaila, jog nemato lyderių, bet esą girdi, anie „lekia kaip velniai“. Jų pačių taktika konservatyvesnė, pasaugant bagį, nes technika tokiose akmenuotose trasose labai kenčia.
„Mėgaujamės kiekviena minute. Nežinau, ar Dakaru, bet minute tai kiekviena“, – nusijuokia T.Jančys.
Kodėl jie čia grįžta? Tomas sako, kad tai neišgydoma liga. O Irmantas pasidalijo pokalbiu su kolega, esą tas jam pasakė: „Tik sužinosi atsakymą, parduosim! Čia perkančiųjų bus daug. Jeigu žinai vaistų, kurie šią ligą išgydys, irgi niekas neturi.“
