Motelis, kaip ir dar pora viešbučių, įsikūrę pora kilometrų nuo Utenos centro, greta įvairių autodalių parduotuvių ir autoservisų. Važiuoti iki jo tenka neasfaltuotais keliais, kažkuriuo metu netgi pravažiuojame ženklą, skelbiantį, kad paliekame Utenos miestą. Centre viešbučių nėra, o ir šie, įsikūrę toliau nuo miesto, nėra pigūs. Bent jau „Halls Winter Rally“ savaitgaliui.
Dviese už dvi nakvynes triviečiame kambaryje sumokėjome 70 eurų. Palyginimui, neseniai už savaitgalį dviviečiame kambaryje Varšuvos centre atidavėme 58 eurus. Bet už tokį rodomą pasitikėjimą negaila.
70 eurų buvo ne tik mažiausia įmanoma kaina ralio savaitgaliui, bet ir kone vienintelė laisva vieta visoje Utenoje (kambario ieškoti pradėjome tik likus savaitei iki ralio) – tiek ralio mėgėjų šį savaitgalį suplūdo į nė trijų dešimčių tūkstančių gyventojų neturintį miestelį.
Kas į ralį, kas į pikniką
Klaidžioti ieškant greičio ruožo, kaip kad neretai nutinka raliuose, šįkart neteko – organizatoriai pasistengė, kad nuorodos būtų aiškios, o privažiavimai nesutaptų su greičio ruožais, kad į juos nereikėtų atvažiuoti likus porai valandų iki starto, kai uždaromas kelias.
Tikri ralio sporto gerbėjai kaskart paburnoja, kad kone visi Lietuvos ralio čempionato etapai rengiami penktadieniais ir šeštadieniais, todėl pasiseka, jeigu penktadienį po darbų dar spėji į kokį vakarinį greičio ruožą. Šįkart net ir keliaujant iš Vilniaus į Uteną galima buvo spėti į kelis greičio ruožus. Vėliausias jų prasidėjo pusę vienuolikos vakaro penktadienį.
„Jeigu neisi miegot, tuoj barna barna paskambinsiu“, – vaikui juokais šaukia „įšilęs“ vyras, „Barnevernet“ organizaciją, matyt, prisiminęs dėl skaudžių pastarųjų dienų Lietuvos aktualijų. Į vėlyviausią greičio ruožą jis atvyko su dar trimis draugais – vyrai užkūrę laužą, pasistatę gausų gėrybių stalą. Kažkieno jų, matyt, žmona stovi atokiau ir kantriai laukia, kai, pasibaigus penktadienio lenktynėms, galės įkaušusius vyrus parvežti namo.
O šildosi jie, kaip ir beje, daug ralio entuziastų, stipriaisiais gėrimais. Ne tiek, kad kibtų vieni kitiems į atlapus, bet pakankamai, kad pamirštų, kur atvažiavę. Žiūrovų zonoje, pro kurią šeštadienį vingiavo net 6 greičio ruožai, buvo nemaža tokių, kurie savo žvejo kėdėse sėdėjo nugara į trasą – kam ralis, o kam smagus pabuvimas gamtoje su bičiuliais.
Antrą dieną, beje, vėl sutikome „barna barna“ vyriškį. Šįkart įtartinai kleketavo ir kompanijos vairuotoja – „įmetusi“, nusprendėme. Tačiau, nors ir lengvai šildėsi alkoholiu, lenktynes jie sekė atidžiai, iš tolo pagal garsą atpažindami, koks automobilis atvažiuoja.
Kitiems lenktynes vertinti sekėsi jau sunkiau. „Palaukit, einu žmonai nufotografuosiu automobilį, kad žinotų, jog nemeluoju“, – draugams paaiškino vienas pusamžis vyriškis. Kiek bandė, tiek nesisekė: laikydamas telefoną rankoje jis vis palaukdavo, kol automobilis atsidurs tiesiai priešais nosį, tada „skubiai“ jį atrakindavo, įsijungdavo fotoaparatą ir įamžindavo akimirką. Lenktynininkas tuo metu, matyt, jau kirsdavo finišo liniją.
Gali ir nemėgti ralio, bet pramogų juose būna nemažai. O mes pasidžiaugėme, kad į Uteną važiavome su nakvynėmis – ne tik ralis mums tapo didžiule pramoga, bet ir miesto naktinis gyvenimas (taip, toks yra).
Ir naktimis yra, ką veikti
– Atsiprašau, o kur jūsų tualetas?
– Štai raktas, lauke po dešine bus antros duris, reikia šiek tiek paeiti.
– Aj, gal pakentėsiu.
– Ne, ten šviesu, šildoma, viskas gerai. Tik paimkite žibintuvėlį, pasišviesite kelią.
Tai – legendinė Utenos „Žarija“. Viena iš tų vietų, kur žmonių, regis, daug neužsuka (lankėmės du kartus ir abu sykius buvome vieninteliai klientai), bet visą laiką gausi iš gausaus valgiaraščio, ką tik panorėjęs – silkės užkandai, bent kelių rūšių sriubos, kiaulienos kepsnį, šašlykų ar blynų antram patiekalui. Skonis – kaip pas mamą, tik kainos kaip mažam miesteliui, kuriuose esame įpratę pinigus skaičiuoti atsainiau, nemažos. Tarkime, sriuba kainuoja pusantro euro, antras patiekalas – nuo maždaug 4 eurų.
Tiesa, nepalyginsi su ralio miestelio kainomis, kur už dešrelę su kopūstais sumokėjau penkis eurus. Šašlykų kaina – 6, čili troškinio – 5 eurai.
Kavinės paieškos mums taip pat suteikė nemažai džiaugsmo. „Taip skanu, kad atperka vaizdą pro langą“, – radome tokį atsiliepimą internete apie kažkokią kavinę, kurios langai išeina į automobilių turgų.
„Tripadvisor“ mums rekomendavo ir barą „Paletė“ – prieš kelerius metus dviejų aštuoniolikmečių įkurtas baras šeštadienį gausus žmonių. Tik kainos ir vėl mums nepatinka – kaip Vilniuje. Šiuolaikinis paprastas baras, kur bent jau tą vakarą didžiąją dalį erdvės užėmė jaunuoliai iki maždaug 20-ies metų. Baras geras, nėra ką pasakoti.
Nusprendę, kad Utena svetinga, įdomi ir šiek tiek juokinga, susikrauname daiktus. Pinigus už motelį palikę po staltiese, o raktą – po akmenėliu.
Didesnį įspūdį paliko naktinis klubas „Luchi“, apie kurį jau prisiklausėme gandų, kad stovi ant bankroto ribos. Iš pirmo įspūdžio taip ir atrodo. Kai atėjome, klubas buvo tuštokas – dvi pasipuošusios merginos prie baro ir du vaikinai su treningais ant sofų. Barmenių – tiek pat, kiek lankytojų – net penkios. Visos kaip viena – ilgi šviesūs plaukai, ryškus naktinis makiažas, pokerio žaidėjų išraiška. Tik pagal ūgį atskirsi. Na, dar vienos blakstienos akivaizdžiai priaugintos. „Shoto“ kaina – nuo 4 eurų, norite koktelio – pridėkite mažiausia antra tiek.
Nepaisant to, ilgainiui klubas prisipildo žmonių. Penkios damos su kokteiliais prisėda prie staliuko ir žiūri į duris. Jaunuoliai, kurių ryškiausias – keturias juosteles (vadinamąsias „paloskes“) ant mėlyno treningo turintis vyras – nuo baro šaudo akimis. Drąsesnis ir į šokių aikštelę, kuriai ritmą kuria kažkoks vietos DJ-us, damą šokti pasivadina.
Nusprendę, kad Utena svetinga, įdomi ir šiek tiek juokinga, susikrauname daiktus. Pinigus už motelį palikę po staltiese, o raktą – po akmenėliu.
