– Deividai, kas tave pastūmėjo atvykti stebėti lenktynių, gal turi planų dalyvauti Dakaro ralyje?
– Dakaras išties turi magiškų savybių pritraukti dėmesį tiek žiūrovų, tiek norinčių jame dalyvauti. Ne išimtis ir aš. Daugelį metų stebiu lenktynes per televizoriaus ekraną, tad nusprendžiau pažiūrėti į viską iš vidaus, pamatyti virtuvę bei pajusti šitų lenktynių skonį.
Emocijų tikrai nemažai, tiek teigiamų, tiek neigiamų, turbūt reikia laiko visa tai suvirškinti.
O grįžtant prie klausimo, tai turbūt daugelis lenktynininkų norėtų išbandyti jėgas Dakaro maratone. Man tokios mintys sukasi jau seniai, dėl to ir esu čia, bet, žinoma, nieko konkretaus pasakyti dar negaliu. Reikia pirmiausia suprasti, koks automobilis tinkamiausias dalyvavimui, surinkti komandą, rasti šturmaną ir t.t.
Turėjau galimybę Jungtinių Arabų Emyratų dykumose išbandyti keturračio galimybes, todėl tvirtai galiu pasakyti, kad šita transporto priemonė ne man.
Kaip bus ateityje, parodys laikas, šią minutę galvoje turiu susidėliojęs mintis apie beprotiškiausias lenktynes pasaulyje, žiūrėsime, kada paskutinės lentynėlės su kantrybe užsipildys mano galvoje.
– Kaip minėjai, turi ir gerų emocijų, ir blogų, kokios jos, ko paprastas žiūrovas nepamato?
– Daugelis dalykų man yra nesvetimi. Sportiniai automobiliai, komandos, kelio knygos ir visa kita, kas reikalinga lenktyniavimui, tai didelės nuostabos nekelia, daugiau mažiau visur autosporte yra panašu. Labiausiai palieka įspūdį lenktynininkai, kurie dėl savo svajonės įveikti ar net laimėti šias lenktynes aukoja ne tik laiką, sveikatą, bet ir pritraukia kitus žmones, norinčius prisidėti prie rezultato.
Tai rėmėjai, mechanikai, sirgaliai, žurnalistai ir dar daug kitų žmonių, atliekančių daugybę funkcijų. Visas bivakas su dalyviais ir organizatoriais yra 3000 žmonių, tai yra neįtikėtina!
-
Įspūdingą „Mercedes AMG GT3“ Palangoje vairuojantis Deividas Jocius įgyvendino svajonę
-
Tėvo pėdomis: devynmetis Deivido Jociaus sūnus – prie „Formulės-4“ vairo
-
Rokas Baciuška vėl pirmas: nei technika, nei savijauta nepavedė
-
V.Žala: po pirmos savaitės buvo nuojauta, kad gali taip pasibaigti mūsų Dakaras
-
Laisvydas Kancius: pradžia buvo tokia gera, bet sudegė sankaba
Na, o jei apie tas emocijas, kurios buvo neigiamos, tai pradėsiu nuo greičio ruožo. Man kaip lenktynininkui buvo sunku suprasti tą „bardaką“ pačiame greičio ruože, aš suprantu, kad 500 km greičio ruožo neuždarysi, bet...
Žiūrovai, gal net labiau vietiniai, rodo „klasę“ tiesiog trasoje, laksto kas kur nori, važiuoja prieš eismą, nėra jokios kontrolės. Teko pamatyti porą greičio ruožų, niekas nevažiuoja kelių šimtų kilometrų į ruožo vidurį žiūrėti, visi stebi prie starto ar finišo kiek pavažiavę. Mano galva, nesirūpinimas žiūrovų bei sportininkų saugumu ir sukelia visas tas tragedijas. Turbūt sportininkus mintis susitikti priešpriešais skriejančius sirgalius lydi visų lenktynių metu.
Bivakas (serviso zona) yra uždaras eiliniam žmogui ir, pasak organizatorių, tai privatus renginys.
Ačiū Vaidoto Žalos komandai, kuri iškart sureagavo ir išsiuntė organizatoriui pakvietimus, kad galėtume patekti į lenktynių miestelį. Serviso parkas paliko labai didelį įspūdį, kiek daug galima, kai turi noro!
Labai džiaugiuosi, kad tiek daug lietuvių yra šiose lenktynėse. Ir ne tik dalyvių ar sirgalių. Aš sutikau savo buvusį šturmaną Arną Paliukėną, kuris yra šių varžybų komisaras, tai yra didelis pasiekimas, manau, lietuviai eina teisinga kryptimi.
Maloniai nustebino Saudo Arabijoje vietiniai žmonės, nežinau, ar visur taip ten, bet svetingumas permušė visus mano įsivaizduotus stereotipus. Viena vakarą praleidome gal 4 valandas greičio ruože, kuomet mus susistabdė vietiniai tiesiog dykumoje išgerti kavos, viskas baigėsi nuostabia vakariene, kurioje pagal jų tradicijas valgėme pirštais.
Prieš kelione URM puslapyje perskaičiau rekomendacijas nevykti į šią šalį, tai nerimo šiek tiek buvo, bet, tiesą pasakius, nesitikėjau tokio svetingumo ir malonių siurprizų.
– Gal turi savo favoritą šiose lenktynėse?
– Sirgau už visus lietuvius. Labai gaila, kad Benediktui Vanagui nesusiklostė šios lenktynės. Antaną Juknevičių sutikau kaip žiūrovą, jis taip pat, kaip ir kiti, įneša žavesio ir intrigos. Arūnas Gelažninkas, deja, taip pat turi vesti tinklalaides, nors jo misija būti kopose.
Mano nuomone, išskirtinė asmenybė yra Laisvydas Kancius, kuris yra ne tik fiziškai stiprus, bet ir stipriausias savo mentalitetu.
Vaidotas Žala turbūt yra labiausiai žavintis lenktynininkas, aplink jį visas veiksmas be perstojo sukasi. Tikiu, jis vieną dieną laimės ne tik greičio ruožą!
Su Roku Baciuška tenka dažnai susitikti kartingų varžybose. Aš manau, jis yra vienas didžiausių kovotojų, sugebančių išnaudoti savo sėkmę ten, kur reikia, ir, žinoma, turi beprotiškai didelį savo tėvų palaikymą. Sukryžiuoti pirštai iki pat lenktynių finišo už jį!
Gaila, bet dėl laiko stokos ne su visais teko pasimatyti, manau, kiekvienas dalyvis iš Lietuvos nusipelnė gerų žodžių.
