Jau trasos užsirašymo metu ne visai maloniai nuteikė sniegas: visi keliai Žemaitijoj apsnigti ir toliau pusto. Bandydama padėti į pusnį susirašymo metu įlėkusiam Sauliui Girdauskui, įklimpau ir pati (vis tik pasibaigus mūsų automobilio gelbėjimo operacijai, ištraukėm ir jį).
Per testinį greičio ruožą jau siautėjo pūga
Vakare vykęs testinis greičio ruožas išgąsčio įvarė dar daugiau: tokio tragiško matomumo net sapnuose nesu mačius. Pustė kaip filmuose, už lango matėsi ne daugiau kaip 1 cm. Testinis ruožas – ne įskaitinis, labiau skirtas pasitikrinti lenktyninį automobilį, tuo pačiu ir dar kartą pasitreniruoti. Pravažiavom jį du iš trijų galimų kartų.
Per tą laiką spėjo tiek pripustyti, kad kelio į sodybą paieškos tapo smagiu nuotykiu. Ir pasiklydom, ir užklimpom. Mechanikų autobusai su priekabomis į kalniuką kilo labai ilgai...
Beprasmiškų laukimų šitame ralyje buvo ne vienas
Pirma ralio diena: laiko švaistymas
Rytas prasidėjo puikiai: nuotaikos negadino ir pirmieji du greičio ruožai per kuriuos apšilom ir „įėjom į lenktyninį režimą“. Atvažiavus į 3-ią greičio ruožą autokroso trasoje visi pradėjo patarinėti nevažiuoti greitai – ne vienas prieš mane važiavęs lenktynininkas ten prakirto ratus.
Aišku, būtų buvę galima ryte uždėtas naujas padangas pakeisti senomis ir važiuoti jų negailint, deja, organizatoriai tokios galimybės lenktynininkams pagailėjo – serviso prieš 3-ią greičio ruožą nebuvo. Važiavosi visai smagiai, tik valandos pertrauka tarp 3-io ir 4-o greičio ruožų (beje, vykusių toje pačioje autokroso trasoje) buvo labai neįdomi. Visas susikaupimas ir apšilimas nuėjo veltui.
Beprasmiškų laukimų šitame ralyje buvo ne vienas. Didžiausia tragedija – dar viena pertrauka tarp 4-o ir 5-o greičio ruožų. Įsivaizduokit, pravažiuoji 3,6 km, palauki valandą, tada vėl 3,6 km ilgio greičio ruožas – ir vėl dviejų valandų pertrauka. Kartu su kitais lenktynininkais praleidom ją degalinės bare.
Dar belaukiant ilgiausių greičio ruožų – 5-o ir 6-o – kiekvienas po 21,8 km – pradėjo stipriai temti. Skaičiavom minutes ir su šturmane diskutavom, kad kai startuosim bus žvėriškai tamsu. Taip ir nutiko. Matomumas buvo labai prastas, visur balta, prietema, 6-ą greičio ruožą teko įveikti jau visiškoje tamsoje. O dar ir papildomos naktinės lempos striginėt pradėjo. Ačiū Dievui, tai buvo vienintelė techninė problema per visą ralį.
Andriaus Lauciaus/GAZAS.LT nuotr./Ralis „Žemaitija 2012“. Greičio ruožai sutemus |
Nors mums patinka ilgi greičio ruožai, ši trasa buvo neįdomi, per daug tiesiųjų ir per mažai posūkių. Po pirmųjų 6-ių greičio ruožų tarp 42-jų ekipažų buvome 21-os. Visa neblogai, vertinant, kad čia tik antras ralis su „Evo“.
„Bardakinio“ ralio kulminacija mūsų akimis žiūrint buvo parodomasis greičio ruožas Rietavo centre. Trumpai tariant – buvo labai baisu. Tokios prastos organizacijos nesu mačiusi. Nors šis greičio ruožas – neįskaitinis, vis tik standartinėmis padangomis slidinėti aplink miesto aikštę – anoks čia ralis.
Prie starto gyva eilė, į LK („laiko kontrolės“ postą) vienus įleido anksčiau, kitus vėliau, kaip teisėjams šovė į galvą. Stovint eilėje prie starto teisėjas sako: „A žinot kur išvažiavims? Nu žodžiu, varai i dešnę, ir į dešnę, ir į Plungės gatvę…“ Atsisuku į šturmanę, klausiu ar ką nors suprato, sako: „Ne, o tu?“
Andriaus Lauciaus/GAZAS.LT nuotr./Ralis „Žemaitija 2012“. Greičio ruožai sutemus |
Ir startas į komediją panašus: žiūrim jau mūsų starto laikas, bet teisėjas laiko ranką ant lango ir neleidžia važiuot. Žiūriu į laikrodį – ten 00, po to 15, teisėjas per raciją klausia „A jau paleidot?“, man sako: „Važiuok“, pažiūriu per veidrodėlį, ten jau kito lenktynininko „Civic“ prie pat manęs – dar 10 sek., ir būtų jis man padėjęs startuot – stabdyti su standartinėm padangom ant apsningto grindinio buvo neįmanoma.
Antra ralio diena: nuotykiai dar nesibaigė
Sekmadienį nuotykiai prasidėjo vos pajudėjus iš sodybos starto link. Keliai taip užpustyti, kad jų tiesiog nėra! Neįsivaizduoju, kaip mechanikai su autobusu pravažiavo, mes su komandos draugais iš sniego vadavomės kokias 20 min.
Ko pasekoje, iki starto likus vos 20 min., dar laukė 30 km ilgio užpustytas ir nevalytas kelias, pilnas judančių „kliūčių“. Į LK spėjau įvažiuoti likus 10 sekundžių iki mano laiko pabaigos. Nieko keisto, kad po tokio streso bandant nepavėluoti į startą, 7-o greičio ruožo rezultatas nebuvo stebuklingas.
Bendrai, greičio ruožai buvo taip užpustyti, kad orientuotis, kur yra kelias, buvo galima tik pagal žiūrovus. Per pūgą praktiškai nieko nesimatė: 8-am greičio ruože šturmanė skaito „Tramplynas, kairė“, o mano galvoj viena mintis: „Koks dar tramplynas? Kur kelias?“. Gerai matėsi tik į pusnį įšokęs ir anksčiau finišo ralį baigęs mūsų komandos kolegų Gedimino Ramono ir Gedimino Celiešiaus ryškiai žalias „Evo“.
Ralį baigėmė 23-ioje bendros įskaitos vietoje. Prisimenant, kad prieš ralį mūsų tikslas buvo finišas – rezultatas tinkamas, tikslas pasiektas. Prie naujo automobilio, kurio net neįmanoma gretinti su „Clio“, dar pratinamės.
Iš esmės, iš šio ralio labai daug ir nesitikėjau, bet nusivylimo pakako. Per daug beprasmiškumo. Kad ir tas dviejų dienų ralio formatas – vietoj laukimo kolonėlėj mielai būtume tuos keturis sekmadienio greičio ruožus įveikę. Krūva organizacinių spragų. O labiausiai gaila, kad šis ralis, dėl kurio mes atsisakėmė puikaus bendro etapo su latviais Latgalėj, baigėsi kolegų konfliktu, kurio neturėjo būti. Taisyklės yra taisyklės, apmaudu, kad teisybės vardan sportininkai priversti tapti „blogiukais“ ir rašyti protestus.