Jau po trasos užsirašymo buvo aišku, kad laukia įdomus ir sudėtingas ralis. Kiek neramino pirmos varžybų dienos vakare numatytas „Super Stage“ (specialus greičio ruožas Otepa mieste) – specialiai raliui supiltas asfaltinis tramplinas neatrodė itin saugiai. Kitas klausimas, kuris sukosi galvoje – kaip teks susikalbėti su automobilį aptarnaujančia estų mechanikų komanda.
Tiek vieną, tiek kitą pavyko įveikti sėkmingai. Estai pasirodė ne tik labai profesionalūs, bet ir labai draugiški. Nors estiškai taip ir neišmokau, bet susikalbėjome puikiai. O ir visas bėdas, su kuriomis susidūrėmė, jie sprendė visai ne estišku greičiu. Gal tas estų lėtumas vis tik lietuvių išgalvotas?
Lyginant pernykštį „Rally Estonia“ su šiuo galiu pasakyti – šiemet jis buvo dar sudėtingesnis. Dar greitesni greičio ruožai, daug klastingų tramplinų. Gautas startinis numeris – prastesnis nei pernai – nuotaikos nepakėlė: važiuoti 109-am reiškia lėkti per 108-ių išvažinėtą kelią. Po lietaus vėžės dar „smagesnės“.
Jau penktadienį supratau, kad automobilis kažkoks keistas. Tiesa, pradžioj maniau, kad čia kalta mėnesio pertrauka tarp varžybų ir pati esu nuo jo atpratusi. Deja, pasirodė, kad ne pertrauka čia kalta. Penktame greičio ruože pasigirdo labai keistas garsas, atrodė, kad automobilis ir jo greičių dėžė dirba kiekvienas sau. Grįžus į serviso zoną mechanikai atrado „ligą“ – nesisukantį kairįjį ratą. Diagnozė – nusisukęs kairysis pusašis, kurio kaip tyčia neturėjom. Estų „vadui“ Margusui teko bėgti skolintis jo iš kitos komandos.
Pagalbos ir dėmesio Estijos ralyje nepritrūko. Prieš asfaltinį „Super Stage“ svarsčiau, kokias automobilio programas jungtis – klausimą telefonu išspręsti padėjo Ramūnas Čapkauskas. Abejodama, kaip per trampliną šokdamas gali nusileisti „Evo“, konsultavausi su Rolandu Muraku ir automobilio priekis išliko sveikas.
Bet… šeštadienį pusašio keltus nepatogumus pakeitė variklio bėdos. Važiuoti daugiau kaip 124 km/val. greičiu automobilis atsisakė. Palyginimui – kolegos spaudė 210–220 km/val. Deja, šios problemos pašalinti vietoje mechanikai nebūtų galėję.
Be abejo, apmaudu, kad techninės problemos sukėlė papildomo streso. Norėjosi lėkti, o automobilis nelėkė. Iš 67-ių sugebėjusių pasiekti finišą atvažiavom 37-os – tikrai galėjo būti ir geriau! Tačiau ralis vis tiek buvo labai smagus, puikiai organizuotas, estai pasirūpino netgi bendru vakarėliu po varžybų, kad visi lenktynininkai galėtų pabendrauti neoficialioje aplinkoje.
Kito Estijos ralyje dalyvavusio lietuvio Dominyko Butvilo įspūdžiai – čia.
