Veiklos ne vieną čempiono titulą praeityje pelniusiam lenktynininkui netrūksta. Jo auklėtiniai, apie kuriuos jo paties žodžiais tariant, galvoja nuolatos ir bent jau telefonu konsultuoja prieš kiekvienas varžybas, lenktyniauja tiek žiedinėse lenktynėse, tiek aukščiausio lygio ralyje.
Anot J.Dereškevičiaus, padėti norisi visiems, tačiau nedarbo dienomis organizuojami automobilių sporto renginiai dažnai sutampa, o ir savaitgalių skaičius ribotas.
Svajonės ir resursai
– Kokios charakterio savybės reikalingos jaunajam lenktynininkui, norinčiam tapti ralio žvaigžde?
– Viena iš savybių, kurias turėjo visi dabar žvaigždėmis laikomi sportininkai, tai didžiulis noras. Siekdami to visi jie kažką paaukojo savo kasdieniniame gyvenime. Taip pat visi žinomi naujos kartos lenktynininkai turėjo ir finansinį palaikymą.
Dažniausiai tai tėvai, kurie galėjo sudaryti jiems sąlygas treniruotis – pilti į automobilį benziną, keisti sudėvėtas padangas. Visgi svajonė yra pirmas dalykas – būtinas per visus tuos metus „neištirpstantis“ noras, kurį tokie lenktynininkai kaip Dominykas Butvilas ar Vytautas Švedas vis dar turi.
Toliau viskas priklauso nuo to, ką gali tėtis. Jeigu jis išgali suteikti daugiau, augama greičiau. Jei tėtis gali mažiau, tos žvaigždės iškilimas užtrunka. Būna ir taip, kad ji apskritai negimsta. Tėčio resursai pasibaigia ir jaunieji talentai būna priversti konstatuoti faktą, kad toliau augti nebėra kaip.
Kuomet žmogus jau yra verslininkas ir gali sau leisti prabangų sportą, tų talentų jau nebeturi, visus juos yra užblokavęs. Jiems lengvo kelio jau nėra, o rezultato siekimas reikalauja didžiulių pastangų. Reikia ir bloguosius kasdieninio vairavimo įpročius išgyvendinti, ir šalia jų išsiugdyti kitus sugebėjimus.
Lengviausias ir greičiausias kelias yra kuomet tėtis ryžtasi labai anksti skirti dėmesį savo sūnui ar dukrai, sudarydamas sąlygas automobilių sporte pasireikšti jų talentams.
Įpročių įkaitai
– Kokio amžiaus vaikus jau verta leisti į pirmąsias treniruotes?
– Kartingo akademijoje yra klausytojų, kuriems šešeri, septyneri ar aštuoneri metai. Tokie yra patys imliausi. Kol jie dar nevairuoja, meistriškumas ir automobilių sportui būdinga technika formuojasi labai nuosekliai, netrukdomai. Dedama plyta ant plytos ir tokiu būdu labai greitai pastatomas namas.
Visai kas kita, kai susiformavęs, savus įpročius turintis verslininkas bando tapti lenktynininku. Neretai jis tampa savo paties paradigmų, pasaulėžiūros auka ir negali jų įveikti. Tada jo greitis yra apribotas, jis negali pasiekti savo tikslų, aplenkti varžovo. Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad nuleidęs rankas pasitraukia iš automobilių sporto.
– Taigi didžiausiu barjeru žmogui tampa jo paties psichologija...
– Taip, esame savo paties sukurtų įpročių įkaitai. Kai vaikas jų neturi ir, klausydamas trenerio ar instruktoriaus, ištobulina savo veiksmus, jam tai labai lengvai tampa įpročiu. Vėliau jau nieko taisyti nereikia. Jis tampa saugiu, motyvuotu vairuotoju, nes per tuos kartinge praleistus vaikystės metus išsiugdo puikų supratimą, kur yra ribos. Apie tai jam net nereikia galvoti.
Tarkime, Dominyko Butvilo stažas – 14 metų. Tėtis jį vežė į įvairias varžybas uždarose aikštelėse, kur nereikėjo vairuotojo pažymėjimo, o savo smegenyse buvo galima išpuoselėti tas neuronų jungtis, kurių reikia ralistui.
Ne silpnajai lyčiai
– Ar automobilių lenktynės yra išskirtinai vyriška sporto šaka?
– Statistika yra negailestinga. Automobilių sportą turėtume susieti su vyriškąja gimine vien todėl, kad čia agresijos, dar vadinamos „autoagresija“ kiekis yra didesnis. Norinčiai varžytis su vyrais moteriai tektų kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, atsisakyti beveik visko. Nustoti būti silpnąja lytimi.
Matome, kad automobilių sporte šalia vairuotojo sėdinčios moterys puikiai atlieka šturmano darbą. Kartais galbūt geriau negu vyrai. Ten jau lemia ir dominuoja kitokios savybės. Kalbant apie lenktynininkes, negaliu prisiminti atvejų, kad moterys būtų parklupdžiusios vyrus.
– Ką, greta specifinių įgūdžių ir gebėjimo jausti automobilį, žmonėms duoda šis sportas?
– Norėčiau manyti, kad pagrindinė liekamoji vertė vyresnio amžiaus sportininkams yra tai, kad jie atranda kelią į save, supranta, kaip jie gali save toliau tobulinti. Juk, pabaigus mokyklas, universitetus, baigiasi ir smegenų mankšta...
Na, galbūt dar į nuvažiuoja į vieną kitą seminarą, tačiau jei ne – viskas tuo ir pasibaigia. Geresnio rezultato siekimas važiuojant automobiliu, mėginimas greičiau įveikti vieną ar kitą atkarpą priverčia naujai pažvelgti į save, savo sugebėjimus, juos iš naujo įvertinti, o suradus silpnąsias vietas jas mėginti sustiprinti.
Tai nuolatinis procesas, kuris persikelia ir į kasdienį gyvenimą. Imi valgyti ne bet ką, laikytis ritmo. Norisi sveikai maitintis, sveikai gyventi, sveikai kvėpuoti. Automobilių sportas priverčia atkreipti dėmesį net į tai.
Didžiausio pavojaus laikas
– Ką galėtume padaryti kiekvienas iš mūsų, kad Lietuvos keliuose taptų saugiau?
– Vidinės drausmės, kultūros lygis ir požiūris nulemia, kokie esame prie vairo. Mus visų pirma formuoja šeima, vėliau mokykla, universitetas ar darbovietė. Patys matote, ką minėtos institucijos šiandien paruošia. Taip pat įtakos turi ir bendra atmosfera valstybėje – ar žmogus jaučiasi laimingas, ar ne. Taip pat ir požiūris. Kol žmonės patikės, kad jų saugumas priklauso nuo jų pačių požiūrio, tol įstatymais ir represijomis nieko nepasieksime.
Mes net nesusimąstome, ar dar kur nors buityje egzistuoja tokia didžiulė mirties grėsmė, kaip prie automobilio vairo. Niekur. Visiškai devalvavome laiką, kurį praleidžiame automobilyje. Kalbamės su keleiviu, bet ką išdarinėjame su valdymo instrumentais, visai neatsakingai sukinėjame vairą, pedalus spaudžiame kaip pakliuvo... absoliutus košmaras. Aišku, kai ateina žiema, tai visi šiek tiek aprimsta ir įsitempę šliaužia. O kas dabar vyksta? Vėl muzika groja – šventė tęsiasi.
Elgiamės kaip įpratę, niekaip nepakeičiame savo smegenyse nuostatos, kad tai yra laikas, kai pavojus yra didžiausias. Reikia įdėti kitą plokštelę į DVD grotuvą galvoje. Išimti buitinį ir įsidėti vairavimo. Vairuotojas turi būti sudėtinė transporto sistemos dalis ir netrukdyti jai funkcionuoti. O kas dabar vyksta? Ar kiekvienas iš mūsų padedame tai transporto sistemai veikti tinkamai?
Interviu su Jonu Dereškevičiumi taip pat galite rasti Vilniaus ralio žurnale.
