Na gerai, nei Ekstazės dvasia, nei „Corniche“ nieko neprašė. Tačiau prabangus Pelletieriui priklausęs automobilis savininkui jau buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. „Corniche“ nuolat gesdavo ir remontui kaskart reikalavo krūvos pinigų. Nuolatos pavargęs „Corniche“ tarsi prašėsi į pensiją, tačiau nuotykių ieškotojai jam numatė kitokį likimą.
Montcorgé nuolat gyrėsi, kad Dakaro ralį įveiktų ir su „Rolls-Royce“, todėl tam atsirado puiki proga. Tai, beje, net nebuvo beprotiškiausias visų laikų Dakaro ralio dalyvis – tik paskaitykite apie Vespas.
Tačiau grįžkime į 1981-uosius. Dakaro raliui tuomet buvo vos dveji, tačiau jis jau buvo panašus į labai profesionalų automobilių sporto renginį. Jau vien ko vertas faktas, kad bekelės karalius „Land Rover“ sukūrė gamyklinę komandą, o ir Le Mano asas Jacky Ickxas stojo prie starto linijos Paryžiuje.
Konkurencija buvo arši ir visi suprato, kad tai nėra šiaip sau pasivažinėjimas – tai yra labai pavojingas sportas. Todėl didelis, nerangus ir asfaltuotus kelius mėgstantis „Rolls-Royce Corniche“ prie starto linijos atrodė kaip tikras išsišokėlis. Tačiau po prabangios avies kailiu slėpėsi tikras vilkas.
Kai Pelletieris nusprendė, kad nebetaisys savo nuolatos gendančio „Corniche“, vyrai suvokė, kad jį reikia išsiųsti į dykumą. Tačiau jie nebuvo tokie bepročiai kaip gali pasirodyti. Jie nusprendė, kad „Corniche“ reikia stipriai modifikuoti, kad jis būtų greitas ir patikimas. Svarbiausia – kad nepražudytų savo įgulos.
Todėl pasakiškai minkštas ir tylus 6,75 litrų variklis užleido vietą 350 AG „Chevrolet“ V8 varikliui, o visa važiuoklė bei transmisija buvo pasiskolinta iš „Toyota Land Cruiser“ (HJ45). Ir ne šiaip sau – „Rolls-Royce“ buvo varomas tik galiniais ratais, o pasakiškai patogi važiuoklė nebuvo labai tvirta. Pakeitus šias dalis automobilis rimtai numetė svorio, tačiau vyrai ėjo tolyn.
Be gailesčio buvo lupamos kėbulo detalės, kurios vėliau kruopščiai buvo keičiamos lengvesniais stiklo pluošto segmentais. Viduje atsirado saugos lankai, kurie automobiliui suteikė ir papildomo standumo. Žinoma, tuo pačiu buvo atsisakyta visų nereikalingų prabangos elementų, įskaitant gėrimų barą, tačiau odos ir medienos elementų prietaisų skydelis išliko.
Užbaigtas bolidas svėrė 1400 kg – 785 kg mažiau nei originalus automobilis. O juk Ekstazės dvasia ir toliau rodė kelią. Komandą rėmė net „Christian Dior“ produktų linija Jules – pastangos iš ties buvo rimtesnės nei galėjo pasirodyti.
„Rolls-Royce“ prie Dakaro ralio starto linijos atrodė juokingai, tačiau maratonui įsibėgėjus „Corniche“ važiavo 13-as. Taip jis tarsi rodė savo savininkui, kad gali būti kietas ir nuožmus.
Po daug metų Montcorgé prisiminė, kad „Corniche“ buvo labai patogus ir ypač smagiai lėkė itin smulkiu smėliu pietų Alžyre. Komanda atskleidė, kad „Corniche“ paneigė visų prognozes ir taip niekada ir neužstrigo. Tiesa, lenktynes užbaigė be oficialios vietos nugalėtojų sąraše.
„Rolls-Royce Corniche“ lenktyniavo dėl 13-osios pozicijos, kuri būtų laikoma tikru pasiekimu. Tačiau vienas nesėkmingas manevras nuplėšė vairo traukę ir sugadino dar kelis važiuoklės komponentus vienoje pusėje. Remontas lauko sąlygomis užtruko tiek, kad „Rolls-Royce Corniche“ buvo diskvalifikuotas, tačiau lenktynes jam buvo leista tęsti, nors automobilis ir nebebuvo laikomas tikru dalyviu.
Sužeistas ir diskvalifikuotas „Rolls-Royce Corniche“ pasiekė Dakarą – tai buvo vienas iš 40 automobilių, kurie tąkart finišavo. Nors keistuolis „Rolls-Royce“ atsidūrė reitingo žemumose, jo pasiekimas atsimenamas iki šiol. Juk tai prilygo maratono bėgimui apsivilkus brangiausią kostiumą.
